Preliudija – tai žodis, kuris reiškia įžangą, pradžią, pasiruošimą kažkam svarbesniam, dažniausiai naudojamas muzikoje, literatūroje, teatre ar net gyvenimo situacijose. Tai, kas eina prieš, kad atvertų duris tam, kas dar tik prasidės.
Žodis kilo iš lotynų kalbos: prae- („prieš“) + ludere („žaisti“). Pažodžiui – „pažaisti prieš pagrindinį veiksmą“. Muzikos istorijoje tai iš pradžių buvo improvizuota įžanga – kai muzikantas apšildydavo pirštus ar „atlikdavo bandomąjį garsinį judesį“ prieš rimtesnį kūrinį. Vėliau preliudija tapo ir savarankiška kūrinio forma – trumpa, bet išraiškinga.
Baroko ir romantizmo epochoje preliudijos išpopuliarėjo kaip nuotaikos nubrėžimas, dažnai be aiškios struktūros, bet su giliu emociniu turiniu. Žymiausi preliudijų kūrėjai – Johann Sebastian Bach (jo „Gerai suderintas klavišinis instrumentas“ – 24 preliudijos ir fugos visose tonacijose) bei Frédéric Chopin, kuris parašė 24 preliudijas, kiekvienoje tonacijoje – trumpas, bet intensyvias kaip vidinės būsenos blyksnius.
Preliudija reiškia ne tik muziką. Literatūroje – tai gali būti pirmas knygos skyrius, kuris dar neįveda į veiksmą, bet jau užduoda toną. Gyvenime – tai gali būti įvykis, kurio reikšmę suprantame tik po to: „Tai buvo preliudija į karą.“ Arba – į meilę.
Teologijoje ar dvasiniame kontekste „preliudija“ kartais vartojama simboliškai: kaip laikinų dalykų, žemiškų įvykių išankstinis šešėlis, vedantis į amžiną tikrovę. Pavyzdžiui, žemės liturgija kaip preliudija dangaus garbinimui.
Vartojamas ir kasdienėje kalboje, kartais metaforiškai: „Jų pokalbis buvo tarsi preliudija į didesnį atvirumą.“ Arba net santykiuose: „Fizinė artumo preliudija“ – tai, kas eina prieš pilną meilės aktą, ruošia jam, stiprina ryšį, bet nėra tikslas savaime.
Cituojant Chopiną (kurio preliudijos neretai skamba lyg šnabždesiai):
„Jos neturi pasakojimo. Jos tik primena. Kaip kvapas, kuris išlieka net tada, kai gėlė jau nuvyto.“
Preliudija – tai ne įvykis, o nuojauta, kvietimas į tai, kas prasidės netrukus. Ji išsaugo paslaptį, bet žada pilnatvę.
Preliudija, kaip įžanga į didesnį kūrinį, puikiai atspindi religinę patirtį. Galime įsivaizuoti gyvenimą kaip didžiulę simfoniją, o preliudiją – kaip maldą, tylos akimirką prieš svarbų įvykį ar sprendimą. Ši tyla, šis pasiruošimas, leidžia mums sutelkti dėmesį į Dievą, į jo valią ir vadovavimą. Kaip rašė Augustinas: „Mūsų širdyse yra tylos kambarys, kur Dievas laukia mūsų.“ Preliudija – tai tarsi įėjimas į šį kambarį.Daugelis religinių giesmių ir himnų prasideda preliudija – instrumentine įžanga, kuri sukuria ypatingą atmosferą, nuotaiką, paruošia sielą maldai ar apmąstymams. Ši muzika gali būti lyginama su pranašų žodžiais, kurie ruošia kelią didesnei žiniai. Pavyzdžiui, Jono Krikštytojo skelbimas apie artėjantį Mesiją gali būti traktuojamas kaip preliudija į Jėzaus Kristaus atėjimą.Kai kurie kompozitoriai, rašydami sakralinę muziką, naudojo preliudijas kaip būdą išreikšti nuolankumą ir pagarba Dievui. Bacho preliudijos ir fugos – puikus to pavyzdys. Jos nėra tiesiog techniškai sudėtingi kūriniai, bet ir gilūs religiniai apmąstymai, išreikšti muzika. Preliudija, kaip ir gyvenimas, gali būti kupina džiaugsmo, liūdesio, vilties ir nusivylimo, tačiau visada veda prie kažko didesnio ir svarbesnio. Preliudija – tai tarsi kelias į Dievą, pasiruošimas susitikimui su Šventuoju. Ji primena, kad prieš kiekvieną svarbų įvykį, verta sustoti, apmąstyti ir pasimelsti.