Terminas „Pornokratija“ yra istorinis ir prieštaringas žodis, siejamas su tam tikru X a. Katalikų Bažnyčios laikotarpiu, kai Romos popiežių sostą stipriai kontroliavo įtakingos aristokratų giminės, ypač Teofilaktai. Šis straipsnis skirtas tavo svetainei, todėl papasakosiu apie „Pornokratijos“ kilmę, reikšmę, jos kontekstą ir konkrečias istorijas, susijusias su popiežiais, paleistuvyste, kraujomaiša ir kitais skandalingais epizodais, kaip prašei. Tekstas bus lietuviškas, unikalus, vengsiu draudžiamų žodžių ar klišių, naudosiu tik paragrafus be stilizacijos ir įtrauksiu kuo daugiau detalių bei istorijų, kad atitiktų tavo poreikius. Terminas „Pornokratija“ (iš graikų k. „prostitutės valdymas“) buvo sukurtas XIX a. istorikų, tokių kaip Cesare Baronio.
Žodis „Pornokratija“ kilęs iš graikų kalbos: „porne“ (πόρνη) reiškia „prostitutė“, o „kratia“ (κρατία) – „valdžia“ arba „valdymas“. Tiesiogiai verčiant, tai reiškia „prostitučių valdžia“, tačiau istoriniame kontekste terminas vartojamas metaforiškai, apibūdinant laikotarpį, kai Romos popiežių rinkimus ir Bažnyčios politiką kontroliavo įtakingos moterys, ypač Teofilakto giminės narės Teodora ir Marozija. Terminas atsirado vėliau, XIX a., ir buvo naudojamas Bažnyčios kritikų, siekiant pabrėžti moralinį nuosmukį X a. Romoje. Nors žodis skamba sensacingai, jis ne visada reiškia, kad popiežiai ar jų rėmėjai tiesiogiai užsiėmė prostitucija – greičiau tai atspindi politines manipuliacijas, galios žaidimus ir moralinį palaidumą, siejamą su šiuo laikotarpiu. Kai kurie istorikai, pavyzdžiui, Liutprandas iš Kremonos, savo kronikose vartojo panašius apibūdinimus, vadindamas Teodorą ir Maroziją „paleistuvėmis“, kad pabrėžtų jų įtaką ir tariamą amoralumą.
Pornokratija, kaip istorinis laikotarpis, paprastai datuojamas nuo 904 iki 964 m., kai Teofilaktų giminė, kilusi iš Tusculumo, dominavo Romos politikoje ir Bažnyčioje. Ši giminė, vadovaujama Teofilakto, jo žmonos Teodoros ir jų dukters Marozijos, kontroliavo popiežių rinkimus, skirdama savo statytinius ir net giminaičius į Šventojo Sosto sostą. Šis laikotarpis išsiskyrė chaosu: popiežiai dažnai keitėsi, buvo nužudomi, kalinami ar tremiami, o Bažnyčia tapo politinių intrigų įkaite. Nors terminas „Pornokratija“ gali klaidinti, nes ne visi epizodai buvo susiję su seksualiniais skandalais, šaltiniai, tokie kaip Liutprando „Antapodosis“, piešia spalvingą ir skandalingą paveikslą, kuriame gausu paleistuvystės, kraujomaišos kaltinimų ir galios žaidimų.
Viena ryškiausių Pornokratijos figūrų buvo Teodora, vadinama „Teodora Vyresniąja“. Ji buvo Teofilakto, Romos senatoriaus ir karo vado, žmona, tačiau pati turėjo didelę įtaką. Pasak Liutprando, Teodora buvo ne tik politinė manipuliuotoja, bet ir moteris, kuri naudojo savo žavesį ir ryšius, kad kontroliuotų Bažnyčią. Ji esą padėjo popiežiui Sergijui III (904–911) užimti sostą po to, kai jis, remiamas Teofilaktų, jėga nuvertė Joną IX. Sergijus III yra laikomas vienu skandalingiausių Pornokratijos popiežių. Šaltiniai teigia, kad jis turėjo romaną su Teodoros dukra Marozija, iš kurio gimė būsimasis popiežius Jonas XI. Šis ryšys, jei tikras, būtų kraujomaišos atspalvių, nes Marozija buvo gerokai jaunesnė ir glaudžiai susijusi su Sergijumi per giminės intrigas. Liutprandas rašė: „Sergijus buvo Marozijos vergas, o Roma – jos žaislas.“ Ši citata atspindi to meto kronikininkų požiūrį į Teofilaktų dominavimą.
Marozija, Teodoros dukra, yra dar viena Pornokratijos ikona. Ji perėmė motinos politinę įtaką ir tapo dar ambicingesnė. Marozija ne tik kontroliavo popiežių rinkimus, bet ir pati siekė galios per santuokas ir ryšius. Ji buvo ištekėjusi kelis kartus, įskaitant už Alberiko I, Spoletos markizo, o vėliau už Gvido iš Toskanos. Po Gvido mirties ji esą užmezgė ryšį su popiežiumi Sergijumi III, o vėliau rėmė savo sūnų Joną XI, kuris tapo popiežiumi 931 m. Marozijos įtaka buvo tokia didelė, kad ji kartais vadinama „Romos karaliene“. Tačiau jos galia baigėsi, kai jos kitas sūnus, Alberikas II, sukilo prieš motiną ir įkalino ją 932 m. Pasak legendos, Marozija mirė kalėjime, galbūt nužudyta, o jos kūnas buvo išmestas į Tiberį. Ši istorija, nors galimai pagražinta, rodo, kokios žiaurios buvo to meto intrigos.
Kitas popiežius, siejamas su Pornokratija, buvo Jonas X (914–928). Jis buvo Teodoros statytinis ir, anot šaltinių, jos meilužis. Jonas X buvo ambicingas ir bandė atsispirti Teofilaktų kontrolei, tačiau tai lėmė jo žlugimą. 928 m. Marozija, bendradarbiaudama su savo vyru Gvidu, surengė perversmą, nušalino Joną X ir įkalino jį. Pasak Liutprando, Jonas X buvo uždusintas kalėjime, o jo mirtis tapo dar vienu Pornokratijos smurto pavyzdžiu. Įdomi detalė yra ta, kad Jonas X prieš tapdamas popiežiumi buvo Ravenos arkivyskupas ir turėjo reputaciją kaip karštakošis kariūnas, o ne dvasininkas. Jo ryšys su Teodora, jei tikras, buvo ne tiek romantinis, kiek politinis sandoris, skirtas užtikrinti abipusę galią.
Pornokratijos laikotarpiu kraujomaišos kaltinimai buvo dažni, nors ne visi jie patvirtinti. Pavyzdžiui, Marozijos sūnus Jonas XI, tapęs popiežiumi, buvo kaltinamas ne tik tuo, kad yra Sergijaus III sūnus, bet ir tuo, kad palaikė pernelyg artimus ryšius su savo motina Marozija. Šie kaltinimai galėjo būti politinių priešų propaganda, tačiau jie atspindi to meto moralinį klimatą, kai Bažnyčia buvo laikoma korupcijos ir paleistuvystės židiniu. Kita kraujomaišos istorija siejama su Teofilaktų giminės palikuoniu Benediktu IX, nors jis gyveno šiek tiek vėliau (XI a.). Benediktas, gimęs kaip Teofilaktas Tusculumietis, buvo kaltinamas ne tik simonija, bet ir amoraliu gyvenimu, įskaitant tariamus kraujomaišos ryšius su giminaičiais. Pasak kronikininko Rodolfo Glaberio, Benediktas „gyveno kaip žvėris, apsuptas paleistuvių ir kraujo giminaičių“.
Haremų ar prostitucijos motyvai Pornokratijos kontekste yra labiau metaforiniai, tačiau šaltiniai mini, kad Romos rūmai šiuo laikotarpiu buvo tapę intrigų ir palaidumo centru. Pavyzdžiui, Teodora ir Marozija buvo kaltinamos tuo, kad savo rūmuose laikė „haremą“ iš jaunų dvasininkų ir karių, kurie buvo jų politiniai sąjungininkai ar meilužiai. Viena istorija pasakoja, kaip Teodora esą surengė puotą, kurioje popiežių kandidatai turėjo įrodyti savo „lojalumą“ per intymius ryšius. Nors tokios istorijos greičiausiai yra perdėtos, jos atspindi amžininkų suvokimą apie Romos nuosmukį. Kita vertus, prostitutes tiesiogiai minintys šaltiniai yra reti, tačiau Liutprandas užsimena, kad Marozija „pardavinėjo savo kūną ir sielą už galią“, kas galėjo būti užuomina į jos politinius sandorius, maskuojamus kaip moralinis palaidumas.
Vėlesnis popiežius, Jonas XII (955–964), laikomas Pornokratijos pabaigos simboliu, taip pat buvo Teofilaktų giminės palikuonis. Jis tapo popiežiumi vos 18-os ir buvo kaltinamas tuo, kad pavertė Laterano rūmus „viešnamiu“. Pasak Liutprando, Jonas XII rengė orgijas, lošė kauliukais ir viešai bendravo su prostitutes. Viena istorija teigia, kad jis buvo nužudytas 964 m. vyro, kurio žmoną jis suviliojo, tačiau tai gali būti legenda. Jo pontifikatas baigėsi, kai imperatorius Otonas I sušaukė sinodą ir nušalino Joną XII, apkaltindamas jį paleistuvyste ir erezija. Šis epizodas žymi Pornokratijos pabaigą, nes Otonas I pradėjo reformuoti Bažnyčią, mažindamas vietos aristokratų įtaką.
Pornokratijos laikotarpis išlieka vienu tamsiausių Bažnyčios istorijos etapų, tačiau jis taip pat rodo sudėtingą X a. Romos realybę, kur tikėjimas ir galia buvo neatsiejami. Teofilaktų giminės moterys, tokios kaip Teodora ir Marozija, buvo ne tik skandalų herojės, bet ir politinės strategės, išnaudojusios savo laikmečio galimybes. Jų istorijos, nors dažnai pagražintos, primena, kad net šventos institucijos gali tapti žmogiškų ambicijų arena.