Popiežiškoji Biblijos komisija yra oficialus Šventojo Sosto organas, skirtas skatinti nuoseklią egzegezę bei išsamų Šventojo Rašto hermeneutinį aiškinimą Romos Katalikų Bažnyčios kontekste. Jos istorija prasideda XIX a. pabaigoje, kai popiežius Leonas XIII, reaguodamas į intelektualinių srovių ir mokslinių tyrimų plėtrą, 1893 m. paskelbė encikliką „Providentissimus Deus“, kurioje paragino tiksliau ir solidžiau interpretuoti Bibliją remiantis akademiniais metodais. Šios komisijos tikslas – skatinti ir koordinuoti tyrimus, padedančius suprasti Dievo žodį vis plačiau ir giliau, tačiau išlaikant ištikimybę Bažnyčios dogmoms bei Tradicijai.
Komisijos dokumentuose, pavyzdžiui, „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“ (1993), pabrėžiama pusiausvyros svarba tarp istorinio-kritinio metodo ir teologinių perspektyvų. Šis tekstas ragina išvengti fundamentalizmo – literos raidės suabsoliutinimo, kuris gali užgožti simbolinę, literatūrinę bei dvasinę interpretaciją. Kartu įspėjama ir apie kraštutinį skepticizmą, kuris neleidžia pripažinti antgamtinio Apreiškimo ir prislopina įkvėpimo dimensiją. Anot minėto dokumento, „Trečiojoje dokumento dalyje norima imtis tokių ir kitokių aiškinimo iššūkių parodant, kaip, viena vertus, įveikti fundamentalizmą (plg. Popiežiškoji Biblijos komisija. Biblijos aiškinimas Bažnyčioje, 1993), ir, kita vertus, išvengti skepticizmo. Šalindami šias kliūtis, viliamės atverti prieigą, kuri įgalintų brandžiau ir tinkamiau priimti Dievo žodį.“
Dievo žodis Katalikų Bažnyčioje suvokiamas ne tik kaip literatūrinis ar istoriografinis šaltinis, bet ir kaip gyvas komunikacijos instrumentas, kuriuo pats Dievas kalba žmogui. Todėl teologai, biblistai ir ganytojai kartu stengiasi atskleisti Šventojo Rašto semantinę, simbolinę bei dvasinę plotmę. Šis daugiapakopis aiškinimas reikalauja platų metodų spektrą apimančios analizės: nuo lingvistinės ir teksto kritikos iki semantinės semiotikos bei tarpkultūrinės antropologijos. Toks kompleksinis požiūris leidžia atrasti įvairius prasmės klodus ir padeda tikintiesiems bei tyrėjams brandžiai įvertinti Biblijos turinį.
Popiežiškoji Biblijos komisija taip pat pabrėžia, jog gilus Šventojo Rašto interpretavimas dera su moksliniais tyrimais ir akademine kompetencija, tačiau privalo išlikti atviras Bažnyčios Tradicijai bei liturginei praktikai. Taip formuojama savita sintezė, galinti padėti žmonėms, kurie dalyvauja liturginiame susirinkime ar skaito Bibliją privačiai, suvokti dieviškąją reikšmę, slypinčią už literatūrinių įvaizdžių. Tokiu būdu Dievo žodis pateikiamas kaip visus vienijanti tiesa, transcenduojanti skirtingus laikmečius ir kultūras.
„Šiuo tekstu siekiama įkvėpimo ir tiesos sąvokų gilesnio supratimo, kad visi liturginiame susirinkime ir bet kur kitur Dievo žodžio klausytųsi būdu, labiau atitinkančiu tą nepakartojamą Dievo dovaną, kuria jis dovanoja save patį ir kviečia žmones bendrystei su juo.“ Šie žodžiai atskleidžia Komisijos siekį pakylėti Šventojo Rašto interpretaciją virš vien abstrakčios egzegezės, idant kiekvienas tikintysis suvoktų Biblijos žinią kaip kvietimą į asmeninį santykį su Dievu. Anot popiežiaus Pranciškaus, „Žodis skirtas gyventi, ne tik skaityti“ (plg. „Evangelii Gaudium“, 150), todėl Biblijos studijos neturėtų apsiriboti vien teorinėmis diskusijomis, bet skatinti praktinę maldą, kontempliaciją ir konkrečias karitatyvines iniciatyvas.
Šventajame Rašte taip pat randame garsią eilutę, kuri gali atspindėti požiūrį į Dievo žodžio galią: „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1,1). Ši citata pabrėžia, kad Dievo Apreiškimas nėra vien žodinė deklaracija, bet esminis egzistencinis įvykis, atskleidžiantis dieviškąjį buvimą tarp žmonių. Popiežiškoji Biblijos komisija savo dokumentuose nurodo, kad egzistencinė Biblijos žinia kviečia kiekvieną tikintįjį persvarstyti asmeninį gyvenimą, remiantis Evangelijos dvasia.
Popiežiškoji Biblijos komisija, derindama moksliškai patikrintas metodologijas su Bažnyčios Tradicijos gairėmis, teikia išsamias instrukcijas ir siūlo koncepcinius kriterijus, padedančius tinkamai priimti Dievo žodį. Per atvirumą akademiniam diskursui, egzistenciniam įsišaknijimui ir Bažnyčios magisteriumo autoritetui ši institucija tampa reikšmingu gidu visiems, siekiantiems išgrynintos ir autentiškos Biblijos interpretacijos. Tokiu būdu įveikiami ne tik fundamentalizmo pavojai, bet ir skepticizmo spąstai, o Dievo žodžio klausymas liturgijoje ir kasdieniame gyvenime tampa nepakartojamu susitikimu su pačia dieviškosios Tiesos versme.