Poligenizmas – tai žodis, kilęs iš graikų kalbos: poly- reiškia „daug“, o genesis – „kilmė, pradėjimas, gimimas“. Terminas reiškia „kilmė iš daugelio“ arba „daugialypė kilmė“. Jis naudojamas kalbant apie teoriją, jog žmonių rasės ar tautos kilo iš kelių nepriklausomų protėvių, o ne iš vieno bendro protėvio.
Poligenizmo idėja pasirodė ypač XIX amžiuje, kai kai kurie mokslininkai ir ideologai ėmė svarstyti, kad skirtingi žmonių tipai (pvz., „rasės“) galėjo kilti nepriklausomai. Tai dažnai buvo susiję su kolonializmu ir rasinėmis ideologijomis. Kai kurie poligenizmo šalininkai tuo pagrindė požiūrį, kad tarp žmonių grupių egzistuoja esminiai biologiniai ar net dvasiniai skirtumai. Ši kryptis ilgainiui prarado mokslo pagarbą, nes buvo naudojama ideologiškai ir nepagrįsta faktais. Dabartinis genetinis ir antropologinis mokslas patvirtina monogenizmo kryptį – kad visi žmonės turi bendrą kilmę.
Katalikų Bažnyčios požiūriu poligenizmas kelia rimtų teologinių sunkumų. Pijus XII enciklikoje Humani Generis (1950) perspėja, kad teorija, teigianti apie žmonijos kilmę iš kelių nepriklausomų individų, sunkiai suderinama su krikščionišku mokymu apie gimtąją nuodėmę, kuri pagal Bažnyčios mokymą kilo iš vieno pirmapradžio žmogaus – Adomo. Jei žmonija būtų kilusi iš daugelio šaltinių, būtų sunku kalbėti apie paveldėtą kaltę iš vieno žmogaus.
Šv. Paulius laiške romiečiams rašo: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė atėjo į pasaulį ir per nuodėmę – mirtis…“ (Rom 5,12). Tai viena esminių teologinių eilučių, kuri remia monogenistinį požiūrį – kad žmonija viena, bendra, susijusi ir išganoma per vieną Kristų, kaip ir puolė per vieną Adomą.
Šiandien apie poligenizmą dažniau kalbama kaip apie pasenusią teoriją, turinčią daugiau kultūrinių ar ideologinių nei mokslinių šaknų. Tačiau pats žodis išlieka įdomus kaip raktas į diskusijas apie žmogaus prigimtį, vienybę ir Dievo planą visai žmonijai.