Pipino Dovana (lot. Donatio Pipini) yra istorinis aktas, kuriuo Frankų karalius Pipinas III Trumpasis (lot. Pipinus Brevis) VIII a. padovanojo popiežiui Steponui II (arba Steponui III, priklausomai nuo skaičiavimo) žemių teritoriją centrinėje Italijoje. Ši dovana padėjo pagrindą Popiežiaus valstybei (Stato Pontificio), kuri egzistavo iki XIX a. pabaigos. Pipino Dovana laikoma vienu svarbiausių įvykių formuojant viduramžių Europos politinį ir religinį kraštovaizdį, sustiprinant popiežiaus pasaulietinę galią ir frankų karalystės aljansą su Katalikų Bažnyčia.
Pipino Dovana įvyko 754–756 m., o pagrindiniai susitarimai buvo pasiekti per Pipino ir popiežiaus Stepono II susitikimus. Pirmasis reikšmingas susitikimas įvyko 754 m. sausio 6 d. Ponthione, Frankų karalystėje (dabartinė šiaurės Prancūzija). Vėliau, 756 m., po sėkmingų karinių kampanijų prieš langobardus Italijoje, Pipinas oficialiai perdavė popiežiui teritorijas, įskaitant Raveną, Pentapolį (penkis Adrijos jūros pakrantės miestus) ir kitas buvusios Bizantijos egzarchato dalis centrinėje Italijoje.
Šios žemės, dažnai vadinamos „Pipino žeme“ (Patrimonium Petri), tapo Popiežiaus valstybės branduoliu, kurio centras buvo Roma. Nors tikslus dovanotų teritorijų mastas istorikų yra diskutuojamas, jos apėmė didžiąją dalį dabartinių Italijos regionų, tokių kaip Emilija-Romanija, Markė ir Umbrija.
VIII a. Italija buvo politiškai susiskaldžiusi. Langobardai, germanų kilmės tauta, valdė didžiąją dalį pusiasalio, grasindami Romai ir popiežiaus autoritetui. Tuo metu Bizantijos imperija, nominaliai valdžiusi Ravenos egzarchatą, buvo susilpnėjusi ir negalėjo efektyviai apsaugoti popiežiaus nuo langobardų agresijos. Popiežius Steponas II, susidūręs su langobardų karaliaus Aistulfo spaudimu, ieškojo galingo sąjungininko.
Tuo pat metu Frankų karalystėje Pipinas Trumpasis, neseniai nuvertęs paskutinį Merovingų dinastijos karalių Childeriką III, siekė legitimizuoti savo valdžią. Popiežiaus parama buvo būtina, kad Pipino karūnavimas 751 m. būtų pripažintas krikščioniškame pasaulyje. Šis abipusis interesas lėmė istorinio aljanso užmezgimą.
Susitikimas Ponthione (754 m.)
754 m. popiežius Steponas II, pirmą kartą per popiežių istoriją, perėjo Alpes ir atvyko į Frankų karalystę. Ponthione jis susitiko su Pipinu ir jo sūnumis, įskaitant būsimąjį imperatorių Karolį Didįjį. Susitikimo metu Steponas II suteikė Pipinui ir jo sūnums „Romos patricijų“ (Patricius Romanorum) titulą, kuris simbolizavo frankų įsipareigojimą ginti Romą ir Bažnyčią. Mainais Pipinas pažadėjo karinę pagalbą prieš langobardus ir teritorijų perdavimą popiežiui.
Kaip teigia istorikas Thomas F. X. Noble savo knygoje The Republic of St. Peter: The Birth of the Papal State, 680–825: „Pipino Dovana buvo ne tik teritorijų perdavimas, bet ir strateginis aljansas, kuris sujungė frankų karinę galią su popiežiaus dvasine autoriteta.“
Karinės Kampanijos (754–756 m.)
Po susitarimo Ponthione Pipinas surengė dvi karines ekspedicijas į Italiją (754 ir 756 m.), kad įvykdytų savo pažadą. Pirmoji kampanija privertė langobardų karalių Aistulfą atsitraukti, tačiau jis vėliau vėl puolė Romą. Antroji kampanija buvo lemiama: Pipinas nugalėjo Aistulfą ir privertė jį atiduoti užkariautas teritorijas. 756 m. šios žemės buvo oficialiai perduotos popiežiui per dokumentą, vadinamą „Pipino Dovanos aktu“.
Nors originalus aktas neišliko, apie jo turinį žinoma iš vėlesnių šaltinių, tokių kaip Liber Pontificalis (Popiežių knyga). Jame teigiama: „Pipinas, karalius, savo rankomis perdavė šventajam Petrui Ravenos miestą ir visą egzarchatą, kaip buvo pažadėta.“
Pipino Dovana turėjo ilgalaikių pasekmių:
- Popiežiaus Valstybės Įkūrimas: Dovana suteikė popiežiui pasaulietinę valdžią, leidžiančią valdyti teritorijas kaip suvereniam valdovui. Tai sustiprino popiežiaus politinę įtaką Europoje.
- Frankų ir Popiežiaus Aljansas: Pipino ir Stepono II susitarimas užmezgė glaudų ryšį tarp Frankų karalystės ir Romos Bažnyčios, kuris tęsėsi per Karolio Didžiojo imperiją ir vėliau.
- Konfliktas su Bizantija: Dovanojant buvusias Bizantijos teritorijas, Pipinas ignoravo imperatoriaus Konstantinopolio pretenzijas, taip dar labiau atskirdamas Vakarų Europą nuo Rytų.
- Pagrindas Konstantinui Didžiajam Priskiriamam Padirbiniui: Vėliau, VIII–IX a., buvo sukurtas dokumentas, žinomas kaip Donatio Constantini (Konstantino Dovana), kuriame teigiama, kad imperatorius Konstantinas Didysis perdavė popiežiui valdžią Vakarų Romos imperijoje. Šis padirbinys greičiausiai buvo inspiruotas Pipino Dovanos, siekiant pateisinti popiežiaus pasaulietinę valdžią.
Istorikas Eamon Duffy savo knygoje Saints and Sinners: A History of the Popes pažymi: „Pipino Dovana ne tik sukūrė Popiežiaus Valstybę, bet ir padėjo pagrindą viduramžių Bažnyčios ir valstybės santykių modeliui, kuris formavo Europos istoriją šimtmečiais.“
Nors Pipino Dovana yra gerai dokumentuota, istorikai diskutuoja dėl jos tikslaus masto ir motyvų. Kai kurie teigia, kad Pipinas veikė iš religinio įsitikinimo, siekdamas apsaugoti krikščionybę, o kiti mano, kad tai buvo politinis manevras, skirtas sustiprinti jo dinastijos legitimumą. Be to, langobardų ir Bizantijos šaltiniai Dovaną vertino kaip neteisėtą jų teritorijų užgrobimą.