Perfectae Caritatis – tai Antrajame Vatikano susirinkime (1962–1965) priimtas dekretas, skirtas vienuolijoms ir visoms pašvęstojo gyvenimo formoms. Jo pavadinimas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „tobuloje meilėje“, nes būtent į tokią meilę kviečia tie, kurie renkasi gyventi celibate, klusnume ir neturto dvasioje. Dokumentas buvo paskelbtas 1965 m. spalio 28 d., ir tapo viena iš svarbiausių gaires nubrėžusių Bažnyčios žinučių pašvęstiesiems.
Dekrete nekalbama apie vieną idealią gyvenimo formą, bet pabrėžiama, kad vienuolinė ir pašvęstoji gyvensena yra įvairi, gyva ir prisitaikanti, o jos šerdis – sekti Kristų radikaliai. Jėzus pasirinko neturtą, paklusnumą Tėvo valiai, gyveno skaistybėje – ir pašvęstasis gyvenimas yra būdas konkrečiai, per visą gyvenimą atsiliepti į šį kvietimą.
Perfectae Caritatis ragina vienuolijas ne užsidaryti praeityje, bet atnaujinti savo gyvenimo būdą, ištikimai laikantis steigėjų dvasios, tačiau kartu atsakant į šiandienos pasaulio iššūkius. Tai nėra vien raginimas reformuotis – tai kvietimas gyventi gyvai, kad pašvęstasis gyvenimas neprarastų nei Evangelijos gilumos, nei šiuolaikinio žmogaus jautrumo.
Dokumente sakoma, kad kiekviena pašvęstojo gyvenimo forma – ar tai būtų kontempliatyvi vienuolija, ar apaštalinė kongregacija, ar pasauliečių institutas – turi būti ženklas Dievo karalystės tarp žmonių, o jų liudijimas turi rodyti Kristaus buvimą ne tik žodžiais, bet gyvenimu. Vienuoliai ir vienuolės kviečiami būti pranašišku balsu, kartais net nepastebimu, bet svarbiu Bažnyčios audinyje.
Perfectae Caritatis taip pat atveria duris naujoms pašvęstojo gyvenimo formoms – leidžiama jungtis į naujas bendruomenes, kur gyvenama pagal naujas charizmas, jei tik jos paklūsta Evangelijai ir Bažnyčios vedimui. Taip Bažnyčia parodė, kad ji nesiekia vien reguliuoti, bet nori palaikyti gyvybę, kurią Šventoji Dvasia įpučia į pašvęstųjų širdis.
Dokumentas kviečia vienuolijas gyventi ne vien savyje, bet dalytis misija su visa Bažnyčia, būti artimais vargšams, šalia esantiems, bendruomenėms. Jame labai svarbus principas – prisitaikyti, bet neprarasti esmės: būti šiuolaikiškiems, bet ištikimiems.
Perfectae Caritatis primena, kad pašvęstasis gyvenimas nėra uždaras klauzūrinis pasaulis, tai gyvas, tylus, dažnai nematomas, bet labai reikalingas liudijimas, kad Dievas vertas visko. Tų, kurie gyvena neturtu, skaistumu ir klusnumu, buvimas Bažnyčioje – tai tarsi vidinė maldos šerdis, kur ne žodžiai, o gyvenimas sako: Tu vienas, Dieve, esi pakankamas.
Dekreto ištraukos:
1.„Kadangi galutinė vienuoliškojo gyvenimo nuostata yra Evangelijoje pasiūlytas Kristaus sekimas, visuose institutuose jis turi būti laikomas aukščiausia taisykle.“ (2a)
2.„Tegu gyvenimo, maldos ir veikimo būdas deramai atitinka šiandienę vienuolių kūno bei dvasios būseną.“ (3)
3.„Evangelinių patarimų įžadais jie atsiliepė į dievišką pašaukimą, idant galėtų gyventi vien Dievui.“ (5)
4.„Išpažįstantieji evangelinius patarimus pirmiausia teieško Dievo, kuris pirmas mus pamilo.“ (6)
5.„Vien kontempliavimui atsidėję institutai […] visuomet užima garbingą vietą.“ (7)
6.„Visa jų apaštalavimo veikla tebūnie gaivinama vienuoliškos dvasios.“ (8)
7.„Skaistumas yra ypatingas dangiškųjų gėrybių ženklas ir puikiausia priemonė vienuoliams žvaliai pasišvęsti Dievo tarnybai.“ (12)
8.„Vienuoliai būtų vargdieniai darbais ir dvasia, turėdami lobį danguje.“ (13)
9.„Klusnumo įžadu visiškai pavesdami Dievui savo valią, vienuoliai atiduoda jam save pačius tarsi auką.“ (14)
10.„Vienuoliai teskleidžia visame pasaulyje gerąją Kristaus naujieną savo tikėjimo grynumu, meile Dievui ir artimui, kryžiaus meile ir būsimosios garbės viltimi.“ (25)