Parakletas (iš graikiško termino παράκλητος, reiškiančio „paguodėjas“, „užtarėjas“ arba „patarėjas“) yra vienas iš fundamentalių teologinių apibrėžimų, kalbant apie Šventąją Dvasią krikščioniškojoje tradicijoje. Šis pavadinimas, sutinkamas Jono evangelijoje (plg. Jn 14, 16. 26; 15, 26; 16, 7), išreiškia įvairialypę Šventosios Dvasios funkciją: tai ne tik Globėjas, bet ir Tiesos Dvasia, kuri veda tikinčiuosius į Apreiškimo pilnatvę. Aptardamas trejybinį matmenį, popiežius Benediktas XVI savo posinodiniame apaštaliniame paraginime „Verbum Domini“ (2010) teigia: „Dievo Tėvo Apreiškimą Sūnus vainikuoja Parakleto (plg. Jn 14,16), Tėvo ir Sūnaus Dvasios, vesiančios mus į tiesos pilnatvę (Jn 16, 13), dovana“ (VD, 20). Taip atskleidžiama, kad bendrystė su Dievu yra išbaigiama per Trečiąjį Asmenį – Šventąją Dvasią, kuri apdovanoja Bažnyčią vidaus įžvalga bei paguoda.
Nagrinėjant Parakleto sampratą, svarbu įsigilinti į biblinę terminologiją. Evangelistas Jonas daugybę kartų vartoja žodį „Parakletas“, kad pabrėžtų, jog Šventoji Dvasia yra tikrasis žmogaus sąžinės „Gynėjas“ ir „Tarpininkas“. Ji pripildo žmogaus vidų dieviškosios išminties, suteikia tvirtumą išbandymų akivaizdoje ir suteikia įgalinantį dvasinį impulsą – dvasinę energiją. Ši dvasinė energija, pasak daugelio Bažnyčios Tėvų, padeda tikinčiajam netaisyklingai nesuinterpretuoti Apreiškimo, bet išlikti ištikimam Kristaus mokymui ir Bažnyčios Tradicijai.
Nuo pirmųjų krikščionybės amžių Parakleto veiksmas aiškintas kaip nuolatinis Dievo artumas ir pagalba tikinčiųjų bendruomenei. Pavyzdžiui, šv. Kirilas Jeruzalietis katechezėse pabrėždavo, kad Šventoji Dvasia teikia „apšvietimą ir malonę“, reikalingą atsiversti bei augti tikėjime. Anot jo, žmogus be Parakleto pagalbos nesugeba giliai įžvelgti dieviškųjų paslapčių, todėl Dvasia tampa būtinu vadovu kelyje į vidinę transformaciją. Šią mintį perėmė ir šv. Augustinas, apibūdinęs Parakletą kaip meilės šaltinį, kuris sujungia tikintįjį su Trejybės gyvenimu.
Šventojo Rašto plotmėje Parakletas neretai siejamas su pranašystės dovana ir didesne dieviškosios išminties apimtimi. „Kai ateis Globėjas, kurį Aš jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, Jis liudys apie mane“ (Jn 15, 26) – ši citata pabrėžia, kad Dvasia ne tik suteikia įkvėpimą, bet ir patvirtina Kristaus misijos autentiškumą. Tokiu būdu Bažnyčioje Parakletas padeda išlaikyti esminę Kristaus žinią gyvą bei nepakitusę įvairiose istorinėse ir kultūrinėse aplinkybėse.
Parakleto reikšmė išryškėja ir liturginiame kontekste: per Sekmines apaštalai, patyrę Šventosios Dvasios atėjimą, tapo drąsūs Kristaus prisikėlimo liudytojai. Tokiu būdu Šventoji Dvasia prisidėjo prie Bažnyčios kaip „Kristaus mistinio Kūno“ formavimosi. Popiežius Pranciškus dažnai akcentuoja, kad „Šventoji Dvasia atveria naujas perspektyvas ir padeda nugalėti mūsų baimes“ (plg. homilija Sekminių sekmadienį). Vadinasi, Dvasios, kaip Parakleto, veikimas skatina tikinčiuosius atsiverti platesnei evangelizacijos misijai bei įvairioms tarnautojiškoms iniciatyvoms.
Teologiniu požiūriu Parakleto savybė glūdi ir Trejybės tarpasmeniniuose santykiuose. Kadangi Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo per Sūnų, Ji pratęsia dieviškąjį Apreiškimą istorijoje, kartu išlikdama neatsiejama nuo Kristaus išganomojo veiksmo. Toks tiesos, meilės ir vienybės ryšys aiškus ir Bažnyčios mokyme, pabrėžiančiame, jog vien tik žmogaus protas negali priimti pilnutinio Apreiškimo, jei nėra atviras Parakleto vedimui. Pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, „Šventoji Dvasia, guodžiantis Advokatas, vienija Bažnyčią su Kristumi kaip Sužadėtinį su Sužadėtine“ (plg. enciklika „Dominum et Vivificantem“).
Atsižvelgiant į tai, kad krikščioniškasis tikėjimas remiasi gyvu dialogu su Dievo žodžiu, Parakletas įgalina tikinčiuosius geriau suvokti Apreiškimo prasmę ir taikyti jį konkrečiose gyvenimo situacijose. Šis dinamiškas procesas liudija, kad Dvasia veikia ne tik biblinio teksto interpretacijoje, bet ir kasdieniame žmogaus apsisprendime už tiesą, gailestingumą ir solidarumą. Kaip teigiama „Verbum Domini“, Dievo Tėvo Apreiškimą užbaigia bei „vainikuoja“ Dvasia, vedanti į tiesos pilnatvę (Jn 16, 13). Tad Parakletas – tai ne tik teologinis konceptas ar sąvoka, bet gyvas, dieviškas veiksnys, suteikiantis žmonijai paguodą, vidinę laisvę ir drąsą sekti Kristaus keliu.