Žodis „ortodoksija“ šiandien dažnai siejamas su Rytų krikščionybe – vadinamąja Stačiatikių Bažnyčia. Tačiau šio termino reikšmė ir istorinė kelionė – gerokai platesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nuo senovės Graikijos filosofų iki viduramžių teologų ir šiuolaikinių konfesinių skirtumų, ortodoksija išliko vienu iš svarbiausių religinių ir kultūrinių sąvokų.
Žodis ortodoksija kilęs iš graikų kalbos:
- orthos (ὀρθός) – „tiesus“, „teisingas“
- doxa (δόξα) – „pažiūra“, „tikėjimas“, „garbinimas“
Vadinasi, ortodoksija reiškia „teisingą tikėjimą“ arba „tiesų šlovinimą“. Priešingybė jam – eretika (iškreiptas ar klaidingas tikėjimas). Ortodoksija – tai norma, prie kurios viskas lyginama.
Nors terminas kilęs iš graikų filosofijos, kur „orthodoxos“ galėjo reikšti tiesų mąstymą ar sutarimą su įsitvirtinusia mokykla, krikščionybėje jis įgauna ypatingą svorį po IV a., kai įvyko pirmieji Visuotiniai Susirinkimai. Nikėjos (325 m.) ir Konstantinopolio (381 m.) susirinkimuose buvo suformuluotas tai, kas šiandien vadinama tikėjimo išpažinimu – dogmatiškai nustatyti krikščioniškojo tikėjimo pagrindai.
Šiuo metu tikėjimo grynumui apginti pasirodo ir šis terminas – ortodoksija tampa kovos su erezijomis vėliava. Tuo metu kovojama su arijonais, nestoriečiais, monofizitais – visais, kurie kitaip aiškino Kristaus prigimtį, Trejybę ar įsikūnijimą.
Rytų ir Vakarų skilimas – ortodoksijos įtvirtinimas
1054 m. įvyksta Didžioji Schizma – krikščionybė galutinai skilsta į Rytų (ortodoksinę) ir Vakarų (katalikišką) Bažnyčią. Abi pusės tikina esančios tikrosios Bažnyčios paveldėtojos. Vakarų pusėje terminas „ortodoksija“ nebenaudojamas kaip pavadinimas, bet lieka svarbi doktrininė sąvoka. Tuo tarpu Rytų Bažnyčia šį žodį įtvirtina kaip savo tapatybės ženklą – vadinasi Rytų Ortodoksų Bažnyčia, t. y. „Teisingo tikėjimo Bažnyčia“.
Rytų ortodoksai teigia, kad jie išsaugojo nekintamą Apaštalų tikėjimą, nesileido į dogmų plėtrą (kurią, jų manymu, darė Vakarų Bažnyčia), ir todėl išlaikė autentišką ortodoksiją.
Ortodoksija ne tik Rytuose – ir katalikai, ir protestantai ją sau priskiria
Įdomu tai, kad ortodoksijos sąvoka nėra vien Rytų krikščionybės privilegija. Vakarų Bažnyčia (katalikai) save vadina ortodoksine ir katalikiška, t. y. ir tikrojo tikėjimo saugotoja, ir visuotine. Netgi protestantai, ypač luteronai ir reformatai, turi doktrinas, vadinamas ortodoksinėmis sistemomis, pavyzdžiui, „liuteronų ortodoksija“ (XVII a.) – tai etapas, kai jų tikėjimo sistema buvo apibrėžta griežtais doktrinų rėmais.
Citatos apie ortodoksiją
„Nėra nieko pavojingesnio sielai kaip klaidingas tikėjimas, išpažįstamas su nuoširdumu.“
– Šv. Augustinas
„Ortodoksija yra ne forma, o dvasia, tai – sielos klusnumas Tiesai, kuri viršija protą.“
– Vladimiras Lossky, ortodoksų teologas
„Net velnias tiki – ir dreba. Bet ortodoksija be meilės tebūna tik velnio veidrodis.“
– neoficiali dvasinė sentencija
Šiandien terminas „ortodoksija“ išplečiamas ir už religijos ribų. Kalbame apie ortodoksinį komunizmą, ortodoksinį islamą, ortodoksinį judaizmą – tai griežtas laikymasis doktrinos ar tradicijos. Tačiau visada slypi tas pats branduolys: tikėjimas, kad yra viena tiesa – ir kad ją būtina ginti nuo iškraipymų.
Krikščionybės viduje ortodoksija dažnai siejama su liturginiu pastovumu, teologiniu atsargumu ir dvasiniu nuoseklumu. Tai nėra vien tikėjimas dogmomis – tai santykis su Tiesa kaip su gyvu Dievo buvimu, kurio neįmanoma kurti, o tik saugoti ir garbinti.