Omfalos hipotezė (angl. Omphalos hypothesis) – tai XIX a. viduryje suformuluota idėja, bandanti suderinti krikščioniškąją pasaulio sukūrimo sampratą su geologiniais ir astronominiais įrodymais, rodančiais, kad pasaulis yra labai senas.
Pavadinimas kilęs iš graikų žodžio omphalos – „bambagyslė“ arba „pasaulio centras“. Biblinėje tradicijoje omfalas buvo laikomas simboline pasaulio ašimi – pavyzdžiui, Delfų šventykloje stovėjo „omfalos akmuo“.
Idėją išplėtojo britų gamtininkas Philip Henry Gosse savo 1857 m. knygoje Omphalos: An Attempt to Untie the Geological Knot. Jis siūlė šį principą:
Dievas sukūrė pasaulį neseniai, bet su visais „senumo“ požymiais.
Kitaip sakant:
- Adomas ir Ieva buvo sukurti su bambomis (nors neturėjo motinos),
- medžiai su metiniais rievėmis, rodančiomis „pragyventus metus“,
- uolos su fosilijomis, kurios niekada „iš tikrųjų“ neegzistavo kaip gyvi organizmai,
- šviesa iš tolimų žvaigždžių buvo sukurta jau keliaujanti link Žemės, nors tų žvaigždžių šviesa realiai dar nebūtų spėjusi atskrieti.
Gosse mėgino apginti jaunosios Žemės kūrimo teoriją (pagal kurią pasauliui vos keli tūkstančiai metų), bet kartu ir paaiškinti, kodėl mokslininkai mato tiek daug senumo įrodymų: jie egzistuoja todėl, kad Dievas juos „įdėjo“ kūrimo momentu.
Kodėl tai laikoma problemiška?
- Nepaneigiama: tai ne falsifikuojama hipotezė. Jei Dievas galėjo sukurti pasaulį bet kokios išvaizdos, tai niekas nebegalėtų atskirti realios istorijos nuo „pridėtos išvaizdos“.
- Dievas kaip apgavikas? Jei Jis palieka įspūdį, kad viskas sena, nors nebuvo – vadinasi, sąmoningai klaidina?
- Net pati Bažnyčia jos nepritarė. Hipotezė netapo nei oficialiu, nei populiariu teologiniu argumentu.
Nors Omfalos hipotezė šiandien moksliniuose ir religiniuose sluoksniuose laikoma filosofiškai silpna, ji vis dar cituojama:
- kaip pavyzdys pseudomokslo argumentacijos,
- kai kalbama apie nepaneigiamas, bet nieko neįrodančias idėjas,
- ir kaip atskaitos taškas diskusijose apie tikėjimą prieš empirinį pažinimą.