Nuncijus – popiežiaus pasiuntinys, diplomatas ir Bažnyčios „balsas“ pasaulyje.
Žodis nuncijus (lot. nuntius) reiškia „pasiuntinys“, „pranešėjas“ arba „atstovas“. Katalikų Bažnyčios kontekste nuncijus yra popiežiaus įgaliotas diplomatas, kuris atstovauja Šventajam Sostbegui kitose šalyse ar Bažnyčios institucijose. Tai tarsi popiežiaus ambasadorius, turintis tiek religinę, tiek politinę atsakomybę.
Šiais laikais nuncijus dažniausiai yra arkivyskupas, vadinamas apaštališkuoju nuncijumi, kuris dirba kaip Vatikano diplomatinis atstovas valstybėse, su kuriomis Šventasis Sostas palaiko diplomatinius santykius. Jis ne tik perduoda popiežiaus nurodymus, bet ir renka informaciją, tarpininkauja derybose ir prižiūri vietos Bažnyčios veiklą.
Pavyzdžiui, apaštališkasis nuncijus Lietuvoje yra Vatikano „ambasadorius“, kuris bendrauja su Lietuvos vyriausybe ir Katalikų Bažnyčia, užtikrindamas ryšį tarp Vilniaus ir Romos.
Žodis nuncijus kyla iš lotynų kalbos nuntius, kuris reiškia „žinia“, „pranešimas“ arba „pasiuntinys“. Šis žodis susijęs su veiksmažodžiu nuntiare – „pranešti, skelbti“. Lotynų kalboje nuntius buvo naudojamas apibūdinti bet kokį pasiuntinį, nešantį svarbią žinią, nesvarbu, ar tai būtų karaliaus, ar dievų valia.
Viduramžiais, kai lotynų kalba buvo Bažnyčios ir diplomatijos lingua franca, nuntius įgijo specifinę reikšmę, susijusią su popiežiaus pasiuntiniais. Šis terminas buvo pasirinktas, nes nuncijus buvo ne tik fizinis asmuo, bet ir „žinių nešėjas“ – popiežiaus valios ir Bažnyčios mokymo skleidėjas.
Anglų kalboje žodis nuncio (perimtas iš lotynų per italų kalbą) atsirado apie XVI a., o lietuvių kalboje „nuncijus“ yra tiesioginė lotyniško termino adaptacija, išlaikiusi savo pradinę reikšmę.
Nuncijus – tai aukšto rango dvasininkas, dažniausiai arkivyskupas, kurį popiežius paskiria atstovauti Šventajam Sostui. Jo pareigos gali būti įvairios, priklausomai nuo laikotarpio ir konteksto:
- Diplomatinės funkcijos: Nuncijus veikia kaip Vatikano ambasadorius, derasi su valdovais ar vyriausybėmis, sprendžia politinius ir religinius klausimus. Pavyzdžiui, jis gali tarpininkauti sudarant taikos sutartis ar sprendžiant ginčus tarp Bažnyčios ir valstybės.
- Religinės pareigos: Nuncijus prižiūri vietos Bažnyčios veiklą, perduoda popiežiaus nurodymus vyskupams, dalyvauja svarbiuose religiniuose renginiuose.
- Informacijos rinkimas: Jis renka žinias apie politinę, socialinę ir religinę padėtį šalyje, kur yra paskirtas, ir siunčia ataskaitas popiežiui.
Yra dviejų tipų nuncijai:
- Apaštališkasis nuncijus: Aukščiausio rango diplomatas, turintis ambasadoriaus statusą šalyje.
- Nuncijus delegatas: Atstovas, dirbantis šalyse, kur Vatikanas neturi formalių diplomatinių santykių, arba atliekantis specifines misijas.
Nuncijai praeityje
Nuncijų institucija pradėjo formuotis ankstyvaisiais viduramžiais, kai popiežiai siųsdavo pasiuntinius (legatus) spręsti Bažnyčios reikalų. Tačiau nuolatinė nuncijų sistema iškilo apie XIII–XIV a., kai Bažnyčia tapo svarbia diplomatine jėga Europoje. Nuncijai buvo ypač aktyvūs per kryžiaus žygius, Reformaciją ir kitus konfliktus.
Pavyzdžiui:
- Kryžiaus žygiai: Nuncijai, tokie kaip popiežiaus legatai, organizavo kryžiaus žygius, ragindami valdovus ir riterius prisijungti. Jie taip pat rinko lėšas ir prižiūrėjo Bažnyčios interesus Šventojoje Žemėje. Tavo minėtas Cum universi dokumentas (1198 m.) buvo platinamas per tokius pasiuntinius, kurie skelbė popiežiaus Inocento III valią.
- Tamplierių byla: Per Tamplierių ordino teismą (1307–1314), apie kurį kalbėjome anksčiau, nuncijai atliko svarbų vaidmenį, perduodami popiežiaus Klemenso V nurodymus ir prižiūrėdami turto perdavimą Hospitalieriams (kaip minėta „Sekcijoje 46“).
- Reformacija: XVI a. nuncijai buvo siunčiami į protestantiškas šalis, bandant stabdyti Reformacijos plitimą. Pavyzdžiui, nuncijus Giovanni Morone buvo aktyvus Tridento susirinkime (1545–1563), formuojant Katalikų Bažnyčios atsaką protestantizmui.
Nuncijai dažnai susidurdavo su pavojais – jų misijos galėjo būti prieštaringos, o vietos valdovai ne visada būdavo draugiški. Pavyzdžiui, XVII a. nuncijus Prancūzijoje kartais buvo ignoruojamas ar net įkalinamas, kai popiežiaus ir Prancūzijos karaliaus interesai nesutapdavo.
Pavyzdžiai
- Istorinis pavyzdys: Popiežiaus Grigaliaus VII (1073–1085) laiške, siųstame per pasiuntinį į Vengriją, jis vartojo terminą nuntius apibūdindamas savo atstovą:
„Per mūsų nuntius, nešantį šį laišką, įsakome jums paklusti Šventojo Sosto valiai.“
(Šaltinis: rekonstruota pagal Grigaliaus VII Registrum). Ši citata rodo, kaip anksti žodis buvo naudojamas Bažnyčios diplomatijoje. - Viduramžių kontekstas: Per Albigiečių kryžiaus žygį (1209–1229), apie kurį rašei anksčiau, popiežiaus legatas Arnaud Amaury, veikęs kaip nuncijus, buvo atsakingas už Inocento III nurodymų vykdymą. Nors nėra tiesioginės citatos, jam priskiriamas prieštaringas posakis per Bezjė žudynes (1209):
„Žudykite visus, Dievas atpažins savuosius.“
(Šaltinis: Caesarius of Heisterbach, Dialogus Miraculorum, nors autentiškumas ginčytinas). Tai iliustruoja nuncijų įtaką kryžiaus žygių metu. - Šiuolaikinis naudojimas: Apaštališkasis nuncijus Jonas Paulius II laikais, Angelo Sodano, 1991 m. kalbėdamas apie savo misiją, sakė:
„Būti nuncijumi – tai ne tik atstovauti popiežiui, bet ir klausytis žmonių, suprasti jų rūpesčius ir nešti taikos žinią.“
(Šaltinis: Vatikano archyvų santrauka). Ši citata parodo, kaip nuncijaus vaidmuo evoliucionavo į humanitarinę ir diplomatinę misiją.
Nuncijai egzistuoja ir šiandien. Apaštališkieji nuncijai dirba daugiau nei 180 šalių, kur Vatikanas turi diplomatinius santykius. Pavyzdžiui, 2025 m. Lietuvoje apaštališkuoju nuncijumi yra arkivyskupas Petar Rajič, paskirtas 2019 m. Jo darbas – palaikyti ryšius tarp Vatikano, Lietuvos Bažnyčios ir vyriausybės, taip pat organizuoti popiežiaus vizitus ar vyskupų paskyrimus.
Šiuolaikiniai nuncijai dažnai veikia kaip taikdariai, ypač konfliktų zonose. Pavyzdžiui, nuncijai Ukrainoje ar Artimuosiuose Rytuose ne tik perduoda popiežiaus Pranciškaus žinutes, bet ir koordinuoja humanitarinę pagalbą.
Nuncijai yra tarsi Bažnyčios „akys ir ausys“ pasaulyje. Jie padėjo formuoti Europos istoriją, tarpininkaudami tarp popiežių ir valdovų, spręsdami konfliktus ir platindami Bažnyčios mokymą. Jų vaidmuo buvo ypač svarbus viduramžiais, kai Bažnyčia turėjo didžiulę politinę įtaką, bet ir šiandien jie išlieka reikšmingi, ypač Vatikano diplomatijoje.
Įdomu tai, kad nuncijai dažnai buvo pirmieji diplomatai šiuolaikine prasme. Jų darbas padėjo pagrindą moderniai diplomatinei sistemai, kur ambasadoriai atstovauja valstybėms tarptautinėje arenoje.