Nikėjos II susirinkimas, įvykęs 787 m., yra vienas reikšmingiausių ankstyvosios krikščionybės įvykių, užbaigęs pirmąjį ikonoklazmo krizės etapą ir įtvirtinęs šventųjų ikonų garbinimo praktiką.
Susirinkimas vyko 787 m. rugsėjo 24 d. – spalio 13 d. Nikėjoje, dabartinėje Turkijos teritorijoje (Iznik). Nikėja buvo simbolinė vieta, nes čia 325 m. vyko Pirmasis ekumeninis susirinkimas, tad pasirinkimas atspindėjo norą pabrėžti tęstinumą. Posėdžiai greičiausiai vyko Šventosios Sofijos bažnyčioje Nikėjoje, o miestas, nors ir nebe toks politiškai svarbus kaip Konstantinopolis, išliko religiniu centru. 787 m. Bizantija buvo atsigavusi po arabų invazijų, o Konstantinopolis, esantis netoliese, pulsavo imperine prabanga ir teologinėmis aistromis.
Originalo kalba (graikų) susirinkimas vadinamas Δεύτερη Σύνοδος τῆς Νικαίας („Antrasis Nikėjos sinodas“). Šiuolaikinėje istoriografijoje jis žinomas kaip „Nikėjos II susirinkimas“ arba „Antrasis Nikėjos susirinkimas“. Krikščionių tradicijoje jis vadinamas „Septintuoju ekumeniniu susirinkimu“, sekant po Konstantinopolio III (680–681 m.). Alternatyviai, ypač ortodoksų tekstuose, jis kartais vadinamas „Ikonų susirinkimu“ arba „Ortodoksijos triumfo sinodu“, pabrėžiant jo reikšmę ikonų garbinimo gynimui.
Susirinkime dalyvavo apie 350 vyskupų, daugiausia iš Rytų Bažnyčios, taip pat keli Vakarų atstovai. Svarbiausi dalyviai:
- Patriarchas Tarasijus, Konstantinopolio patriarchas, vadovavęs susirinkimui ir suvaidinęs lemiamą vaidmenį formuojant sprendimus.
- Imperatorienė Irena, sušaukusi susirinkimą kaip regentė savo sūnaus Konstantino VI vardu. Ji buvo arši ikonų gynėja.
- Popiežiaus Hadriano I legatai, atstovavę Romą ir parėmę ikonų garbinimą.
- Jonas Damaskietis (netiesiogiai), kurio teologiniai raštai apie ikonas turėjo didelę įtaką, nors jis pats gyveno musulmonų valdomoje teritorijoje ir nedalyvavo.
- Rytų vienuoliai, tokie kaip Teodoras Studitas (nors jis buvo jaunesnis ir tiesiogiai nedalyvavo), kurių bendruomenės aktyviai gynė ikonas.
Įdomi detalė: Irena, pirmoji Bizantijos imperatorienė moteris, buvo kontroversiška figūra. Jos sprendimas sušaukti susirinkimą buvo ne tik religinis, bet ir politinis – siekta sustiprinti jos valdžią ir užmegzti ryšius su Roma. Pasak kronikų, ji asmeniškai dalyvavo kai kuriuose posėdžiuose, sėdėdama už užuolaidos, kad išlaikytų imperinį orumą.
Pagrindinis susirinkimo klausimas buvo ikonoklazmo erezija, kuri draudė šventųjų ikonų garbinimą, laikydama tai stabmeldyste. Ikonoklazmas, remiamas imperatorių Leono III ir Konstantino V, sukėlė Bažnyčios skilimą, vienuolynų persekiojimą ir ikonų naikinimą. Kiti nagrinėti klausimai:
- Ikonų teologinis pagrindimas: Ar ikonos yra teisėta tikėjimo išraiška, ar stabmeldystė?
- Bažnyčios vienybės atkūrimas: Susirinkimas siekė sutaikyti ikonoklastus ir ikonų gynėjus.
- Ankstesnių sinodų pasmerkimas: Ypatingai buvo kritikuojamas 754 m. Hierejos sinodas, paskelbęs ikonoklazmą oficialia doktrina.
Diskusijos buvo karštos, nes ikonoklastų šalininkai, nors ir susilpnėję po Konstantino V mirties, vis dar turėjo įtakos. Vyskupai citavo Šventąjį Raštą, Bažnyčios tėvus ir Jono Damaskiečio raštus, teigdami, kad ikonos yra „langas į dieviškumą“.
Susirinkimo sprendimai buvo aiškūs ir turėjo ilgalaikį poveikį:
- Ikonų garbinimo patvirtinimas: Patvirtinta, kad ikonos gali būti garbinamos (graik. proskynesis), bet ne kaip dievai, o kaip šventumo simboliai, nukreipiantys į Dievą ir šventuosius.
- Ikonoklazmo pasmerkimas: Ikonoklazmas paskelbtas erezija, o 754 m. Hierejos sinodo sprendimai anuliuoti.
- Teologinė formuluotė: Susirinkimas apibrėžė skirtumą tarp garbinimo (latreia), skirto tik Dievui, ir pagarbos (proskynesis), teikiamos ikonoms.
- Kanonai: Priimta 22 kanonai, reguliuojantys Bažnyčios drausmę, įskaitant vienuolių apsaugą ir vyskupų rinkimo tvarką.
Sprendimai buvo išplatinti per imperiją, o ikonos grąžintos į bažnyčias, lydimos iškilmingų procesijų.
Nikėjos II susirinkimas turėjo reikšmingą poveikį:
- Ikonų garbinimo įtvirtinimas: Ikonos tapo neatsiejama Rytų ortodoksų ir katalikų liturgijos dalimi, formuodamos krikščionišką meną.
- Bažnyčios vienybė: Susirinkimas laikinai sutaikė Rytų ir Vakarų Bažnyčias, nes Roma palaikė ikonų garbinimą.
- Ikonoklazmo atgimimas: Nors susirinkimas užbaigė pirmąjį ikonoklazmo etapą, IX a. jis atgijo, kol galutinai buvo nugalėtas 843 m. („Ortodoksijos triumfas“).
- Irenos palikimas: Imperatorienės autoritetas sustiprėjo, tačiau jos vėlesnis nušalinimas parodė politines intrigas.
Tačiau susirinkimo sprendimai ne iš karto buvo priimti Vakaruose. Frankų karalystėje Karolis Didysis kritikavo susirinkimą, iš dalies dėl netikslaus vertimo, ir 794 m. sušaukė Frankfurto sinodą, kuris atmetė kai kuriuos Nikėjos II aspektus.
Citatos ir istorijos
- Susirinkimo dekretas: „Mes apibrėžiame, kad šventosios ikonos turi būti gerbiamos, kaip gerbiami kryžius ir Evangelijos knyga, nes pagarba ikonai nukreipia į jos prototipą.“ Ši formuluotė tapo ikonų teologijos pagrindu.
- Jonas Damaskietis: „Ikona yra Dievo įsikūnijimo liudijimas; ją naikindami, neigiame Kristaus žmogiškumą.“ Jo raštai, nors ir nedalyvaujant susirinkime, buvo plačiai cituojami.
- Istorija apie Ireną: Pasak kronikų, Irena, norėdama įtikinti ikonoklastų vyskupus, surengė viešą ikonų demonstraciją Nikėjoje, kur minios meldėsi prieš atstatytas ikonas. Šis gestas paveikė net skeptikus.
- Vienuoliai, persekiojami ikonoklazmo metais, susirinkime dalijosi istorijomis apie slaptus ikonų slėpimus. Vienas vienuolis, vardu Stefanas, pasakojo, kaip paslėpė Marijos ikoną olos sienoje, meldždamasis už Bažnyčios išgelbėjimą.