Neviltis – tarsi gilus, šaltas šulinys, į kurį grimzta siela, kai viltis išblėsta, o gyvenimas atrodo beprasmiškas. Tai būsena, kai žmogus jaučia, kad nėra išeities, jokios šviesos tunelio gale. Žodis „neviltis“ (lot. desperatio) atspindi visišką vilties praradimą, dažnai siejamą su dvasine krize.
Žodis „neviltis“ kildinamas iš lotynų kalbos desperatio, sudaryto iš de- („be“ arba „nuo“) ir sperare („turėti viltį“), taigi pažodžiui reiškia „vilties nebuvimą“. Lotynų kalboje desperatio buvo naudojamas apibūdinti ne tik emocinę būseną, bet ir kraštutinį bejėgiškumą ar atsisakymą kovoti. Krikščioniškame kontekste, ypač viduramžiais, neviltis buvo laikoma sunkiąja nuodėme, nes ji reiškė Dievo gailestingumo atmetimą – tikėjimą, kad žmogaus nuodėmės yra per didelės būti atleistos.
Lietuvių kalboje „neviltis“ apibūdina gilų sielvartą, kai žmogus praranda tikėjimą savimi, kitais ar aukštesne jėga. Skirtingai nei apatija, kuri yra abejingumas, neviltis yra aktyvi kančia, lydima bejėgiškumo jausmo. Religijose neviltis dažnai laikoma dvasiniu išbandymu, kuris, nors ir skausmingas, gali vesti į gilesnį tikėjimą, jei žmogus randa kelią atgal į viltį.
Neviltis religijose suvokiama kaip sielos tamsa, kuri išbando tikėjimą ir reikalau abejingumas, tačiau ji taip pat gali būti dvasinė krizė, kai žmogus jaučia, kad nėra išeities. Religiniai tekstai ir tradicijos nevilčiai skiria daug dėmesio, siūlydami viltį kaip priešnuodį. Pažvelkime, kaip neviltis atsispindi įvairiose tradicijose.
Krikščionybė
Krikščionybėje neviltis (desperatio) buvo laikoma dvasine nuodėme, nes ji atmeta Dievo gailestingumą ir malonę. Biblijoje neviltis dažnai siejama su tikėjimo stoka, tačiau Dievas ragina tikinčiuosius neprarasti vilties:
„Nenusiminkite, nes per jūsų tikėjimą jūsų sielos bus išgelbėtos.“ (Hebrajams 10:39)
Psalmių knygoje randame nevilties atgarsių, bet kartu ir vilties:
„Kodėl tu, mano siela, nusiminusi? Kodėl nerimsti manyje? Viltis Dievą, nes dar girsiu Jį, savo Gelbėtoją.“ (Psalmė 42:11)
Krikščionių mistikai, tokie kaip Šv. Jonas nuo Kryžiaus, aprašė „sielos tamsiąją naktį“ – būseną, artimą neviltiai, kai Dievas atrodo tolimas, tačiau šios tamsos tikslas yra išgryninti tikėjimą. Jonas rašė:
„Tamsiausioje naktyje siela mokosi pasitikėti, net kai nieko nemato.“ (Sielos tamsioji naktis, 1.12)
Islamas
Islame neviltis laikoma tikėjimo silpnumu, nes Alachas yra gailestingas ir visada siūlo išeitį. Koranas sako:
„Nenusiminkite dėl Alacho gailestingumo, nes Alachas atleidžia visas nuodėmes.“ (Koranas, 39:53)
Sufijų tradicijoje neviltis matoma kaip sielos atsiskyrimas nuo dieviškosios šviesos. Poetas Rumi ragino:
„Kai tavo širdis skęsta tamsoje, ieškok šviesos, kuri visada yra tavyje.“ (Masnavi, 5 knyga)
Sufijų praktikos, tokios kaip dhikr, padeda ištrūkti iš nevilties, atstatant ryšį su Alachu.
Budizmas
Budizme neviltis siejama su dukkha (kančia), kylančia iš prisirišimo prie netvarių dalykų. Buda mokė, kad neviltis kyla iš nežinojimo, bet ją galima įveikti per sąmoningumą ir išmintį:
„Proto ramybė išsklaido tamsą, kaip saulė išsklaido rūką.“ (Dhammapada, 89)
Meditacija ir metta (meilės gerumo) praktika padeda atkurti viltį ir ramybę, nukreipiant mintis į gėrį.
Kitos religijos
- Hinduizmas: Neviltis prieštarauja tikėjimui, kad viskas yra dieviškosios tvarkos (dharma) dalis. Bhagavadgytoje Krišna sako: „Negrimzk į neviltį, nes tavo siela yra amžina, o kūnas – laikinas.“ (Bhagavadgyta, 2:20)
- Daoizmas: Daoizme neviltis kyla iš disbalanso su Dao. Laozi mokė: „Kai viskas atrodo prarasta, grįžk prie paprastumo, ir Dao tave išves.“ (Daodejing, 19 skyrius)
- Senovės Graikų religija: Graikų mitologijoje neviltis siejama su tragiškais likimais, tačiau filosofai, tokie kaip Sokratas, ragino ieškoti išminties: „Net tamsiausią valandą protas gali rasti kelią.“ (perpasakota Platono Valstybėje)
Jobo išbandymas
Senajame Testamente Jobo knyga pasakoja apie žmogų, kuris, netekęs turto, šeimos ir sveikatos, grimzta į neviltį. Jis skundžiasi:
„Kodėl aš gimiau? Tegul tamsa mane praryja!“ (Jobo 3:3)
Tačiau per dialogą su Dievu Jobas atranda naują viltį, suprasdamas, kad jo kančia turi prasmę. Jo istorija moko, kad neviltis gali būti kelias į gilesnį tikėjimą, jei žmogus išlieka atviras.
Didono savižudybė
Romėnų epe Eneida Kartaginos karalienė Didona, apimta nevilties po to, kai ją paliko Enėjas, pasirenka mirtį. Vergilijus rašė:
„Jos širdis neberado vilties, ir ugnis tapo jos vienintele išeitimi.“ (Eneida, 4.450–455)
Didonos tragedija rodo, kaip neviltis, neįveikta, gali privesti prie savidestrukcijos, pabrėždama vilties svarbą.
Neviltis slegia, nes ji atima ne tik džiaugsmą, bet ir tikėjimą, kad gyvenimas gali pasikeisti. Religiniai tekstai moko, kad neviltis yra išbandymas, kurį galima įveikti per maldą, bendruomenę ar sąmoningumą. Istorijos apie Jobą ir Didoną atskleidžia nevilties dvilypumą: ji gali būti arba kelias į dvasinį augimą, arba pražūtis. Neviltis yra tarsi audra – ji baugina, bet po jos dažnai išaušta ramybė.