Žydų priverstinis konvertavimas į krikščionybę yra sudėtinga ir skausminga istorijos dalis, apimanti ne tik žydų bendruomenes, bet ir kitas religines grupes, kurios įvairiais laikotarpiais buvo spaudžiamos atsisakyti savo tikėjimo. Šiame straipsnyje aptariama žydų, tapusių conversos arba „naujaisiais krikščionimis“, patirtis, ypač Pirėnų pusiasalyje (Ispanijoje ir Portugalijoje) nuo vėlyvųjų viduramžių iki ankstyvųjų naujųjų laikų. Taip pat nagrinėjama, ar šis reiškinys buvo unikalus žydams, ar paveikė ir kitas grupes, bei kokios buvo šių konvertavimų priežastys, pasekmės ir socialinis kontekstas.
Žydų priverstinis konvertavimas dažniausiai vyko krikščioniškose šalyse, kur religinė vienybė buvo laikoma valstybės stabilumo pagrindu. Viduramžių Europoje, ypač po Rekonkistos Pirėnų pusiasalyje (8 a.–1492 m.), krikščionių karalystės siekė įtvirtinti savo dominavimą, dažnai per religinę asimiliaciją. Žydai, kaip ryškiai matoma religinė ir kultūrinė mažuma, tapo pagrindiniu taikiniu. Tačiau priverstinis konvertavimas neapsiribojo žydais – musulmonai (vadinamieji moriscos Ispanijoje) ir kai kurios pagoniškos grupės taip pat buvo spaudžiamos priimti krikščionybę.
Pagrindinės priverstinio konvertavimo priežastys buvo:
- Religinė ideologija: Krikščionių teologai, remdamiesi pakaitine teologija, teigė, kad žydai, nepriėmę krikščionybės, yra „atstumti“ Dievo, todėl jų konvertavimas buvo laikomas „gelbėjimu“.
- Politinė vienybė: Religinė įvairovė buvo laikoma grėsme monarchijų stabilumui, ypač Ispanijoje po 1492 m., kai katalikų karaliai Ferdinandas ir Izabelė siekė sukurti vieningą krikščionišką valstybę.
- Ekonominiai motyvai: Žydų turtas dažnai buvo konfiskuojamas konvertavimo ar ištrėmimo metu, o tai suteikė finansinę naudą valdžiai.
- Socialinis spaudimas: Antisemitizmas, įsišaknijęs krikščionių visuomenėje, skatino pogromus ir diskriminaciją, verčiančius žydus konvertuoti kaip išgyvenimo strategiją.
Conversos ir „naujieji krikščionys“ Ispanijoje
Ispanijoje žydų konvertavimas į krikščionybę ypač suintensyvėjo XIV–XV a. Po 1391 m. pogromų, kilusių įvairiuose Ispanijos miestuose, tūkstančiai žydų buvo priversti priimti krikščionybę, kad išvengtų mirties ar ištrėmimo. Šie konvertitai buvo vadinami conversos (isp. „konvertitai“) arba cristianos nuevos („naujieji krikščionys“), siekiant juos atskirti nuo cristianos viejos („senųjų krikščionių“).
1492 m. Alhambros dekretas, išleistas katalikų karalių, įsakė visiems Ispanijos žydams pasirinkti tarp konvertavimo ir ištrėmimo. Daugelis žydų, nenorėdami palikti savo namų ar prarasti turto, pasirinko konvertavimą, tačiau dažnai slapta praktikavo judaizmą. Tokie slapti žydai buvo vadinami marranos (pejoratyvus terminas, galimai kilęs iš isp. „kiaulė“, nurodantis į įtarimus, kad jie nesilaiko krikščioniškų mitybos taisyklių).
Conversos socialinė padėtis
Nors conversos formaliai tapo krikščionimis, jie dažnai buvo nepatikimi senųjų krikščionių akyse. Jų lojalumas krikščionybei buvo nuolat tikrinamas, o įtarimai dėl slaptos judaizmo praktikos lėmė Ispanijos inkvizicijos įkūrimą 1478 m. Inkvizicija ypač aktyviai persekiojo conversos, kaltindama juos „kriptojudaizmu“ (slaptu judaizmo išpažinimu). Bausmės svyravo nuo turto konfiskavimo iki viešų autodafé (sudeginimų ant laužo).
Nepaisant persekiojimų, kai kurie conversos sugebėjo pasiekti aukštą socialinę padėtį. Pavyzdžiui, daugelis tapo įtakingais prekybininkais, mokslininkais ar net Bažnyčios pareigūnais, tačiau jų kilmė dažnai buvo naudojama kaip pretekstas diskriminacijai. Limpieza de sangre („kraujo grynumo“) įstatymai, įvesti XVI a., ribojo conversos galimybes užimti tam tikras pareigas, pabrėždami jų „negryną“ kilmę.
Portugalijos atvejis
Portugalijoje priverstinis konvertavimas vyko panašiu keliu, tačiau turėjo savitų bruožų. 1497 m. karalius Manuelis I, spaudžiamas Ispanijos, įsakė visiems žydams priimti krikščionybę arba palikti šalį. Dauguma žydų buvo prievarta pakrikštyti, dažnai be jokio pasiruošimo ar sutikimo. Portugalijos conversos taip pat susidūrė su inkvizicijos persekiojimais, tačiau Portugalijos inkvizicija buvo mažiau centralizuota nei Ispanijos, todėl persekiojimų intensyvumas skyrėsi.
Priverstinis konvertavimas nebuvo išskirtinai žydų patirtis. Pirėnų pusiasalyje musulmonai (moriscos) patyrė panašų spaudimą. Po Granados užkariavimo 1492 m. musulmonai buvo verčiami konvertuoti, o XVI a. pradžioje buvo išleisti dekretai, draudžiantys islamo praktikavimą. Kaip ir conversos, moriscos buvo įtariami slapta praktikuojantys savo tikėjimą, todėl 1609–1614 m. dauguma jų buvo ištremti iš Ispanijos.
Kituose regionuose priverstinis konvertavimas taip pat palietė įvairias grupes:
- Pagonys: Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais pagoniškos gentys, tokios kaip saksai Karolio Didžiojo valdymo metu, buvo verčiamos priimti krikščionybę.
- Karaimai ir kitos mažumos: Lietuvoje ir kitose šalyse karaimai kartais buvo traktuojami kaip žydai ir spaudžiami konvertuoti, nors jų tikėjimas skyrėsi nuo rabiniškojo judaizmo.
- Žemaičiai: Nors žemaičių krikštas XV a. dažnai pristatomas kaip savanoriškas, istoriniai šaltiniai rodo, kad vietos gyventojai patyrė spaudimą priimti krikščionybę, ypač per misionierių veiklą.
Tačiau žydų atvejis išsiskyrė dėl jų ilgos istorijos Europoje, stipraus kultūrinio identiteto ir dažno antisemitizmo, kuris lydėjo konvertavimo politiką. Pakaitinė teologija, teigianti, kad žydai prarado savo „išrinktosios tautos“ statusą, suteikė teologinį pagrindą jų persekiojimui, tačiau draudė priverstinį krikštą, išskyrus tam tikrus atvejus.
Priverstinis konvertavimas turėjo ilgalaikių pasekmių tiek žydų bendruomenėms, tiek visuomenėms, kuriose jie gyveno:
- Identiteto krizė: Daugelis conversos gyveno tarp dviejų pasaulių, nei visiškai priklausydami krikščionių, nei žydų bendruomenėms. Kai kurie slapta praktikavo judaizmą, kiti visiškai asimiliavosi.
- Diaspora: Tie, kurie atsisakė konvertuoti, dažnai buvo priversti palikti savo šalis, prisidėdami prie sefardų žydų diasporos plitimo į Osmanų imperiją, Šiaurės Afriką ir kitur.
- Antisemitizmas: Conversos persekiojimas sustiprino antisemitizmo naratyvus, kurie tęsėsi ir naujaisiais laikais, prisidėdami prie tokių tragedijų kaip Holokaustas.
- Kultūrinis indėlis: Nepaisant persekiojimų, conversos ir jų palikuonys padarė reikšmingą įtaką Ispanijos ir Portugalijos kultūrai, ypač literatūroje, moksle ir prekyboje.