Narkonon – tai programa, skirta padėti žmonėms įveikti priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Jos pagrindai buvo sukurti remiantis L. Rono Habardo idėjomis, kurias jis išdėstė savo knygoje „Dianetika“. Narkonon pradžia siejama su 1966 metais, kai Viljamas Benitezas, tuomet kalėjęs Arizonos valstijos kalėjime, pritaikė Habardo metodus savo paties gydymui. Jis vėliau inicijavo programą, siekdamas padėti kitiems kaliniams, kenčiantiems nuo priklausomybės. Šios idėjos sparčiai plito, o programa per laiką tapo viena iš plačiausiai žinomų priklausomybės gydymo sistemų, susijusių su scientologijos judėjimu.
Programos esmė grindžiama specifine terapijos sistema, kurioje daug dėmesio skiriama kūno valymui nuo toksinų ir psichologiniam atsigavimui. Vienas iš pagrindinių metodų – „valymo kursas“, kuris apima didelį fizinio aktyvumo kiekį, intensyvų prakaitavimą saunoje ir dideles vitaminų bei mineralų dozes. Toks požiūris grindžiamas prielaida, kad narkotinės medžiagos kaupiasi kūno riebaluose ir gali būti pašalintos iš organizmo per prakaitavimą. Programoje taip pat akcentuojami Habardo „gyvenimo įgūdžių kursai“, kurie siekia atkurti dalyvių psichologinę ir dvasinę pusiausvyrą. Šie kursai yra orientuoti į moralinių vertybių stiprinimą, savikontrolės ugdymą ir atsakomybės jausmo skatinimą.
Narkonon sulaukė įvairių atsiliepimų, o jo veikla susilaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Viena vertus, programos šalininkai teigia, kad ji suteikia alternatyvą tradiciniams priklausomybės gydymo metodams ir padeda žmonėms pasiekti ilgalaikį pasikeitimą. Jie akcentuoja, jog Narkonon nėra medicininė ar farmakologinė programa, todėl ji gali būti patraukli tiems, kurie nori išvengti vaistų vartojimo. Kita vertus, programą kritikavo mokslininkai ir visuomenės sveikatos specialistai dėl jos mokslinio pagrįstumo trūkumo. Skeptikai abejoja, ar praktikos, kaip intensyvus saunos naudojimas ar vitaminų perdozavimas, yra saugios ir veiksmingos.
Kritika taip pat susijusi su programos ryšiais su scientologijos judėjimu. Daugelis stebėtojų teigia, kad Narkonon naudoja priklausomybės gydymą kaip priemonę naujų narių pritraukimui į scientologijos judėjimą. Pasak kritikų, tai gali kelti klausimų dėl programos tikslų ir skaidrumo. Be to, kai kurie buvę programos dalyviai teigė, kad jiems nebuvo suteikta visa informacija apie programos ryšius su scientologija, kai jie pradėjo dalyvauti.
Religiniu požiūriu galima pastebėti, jog Narkonon programos veikla remiasi tam tikromis dvasinėmis vertybėmis, kurios būdingos scientologijai, tačiau nebūtinai sutampa su kitų religinių tradicijų požiūriu į gydymą ir žmogaus tobulėjimą. Apaštalas Paulius yra rašęs: „Kūno lavinimas nedaug tepadeda, bet dievotumas yra naudingas viskam, nes jis žada gyvenimą ir dabartinį, ir būsimąjį“ (1 Tim 4, 8). Šios eilutės kontekste galima svarstyti, ar programos fizinės praktikos iš tiesų atitinka dvasinius siekius, ar labiau orientuojasi į materialius tikslus.
Narkonon programos istorija ir veikla rodo platesnes diskusijas apie priklausomybės gydymo metodus ir jų dvasinę dimensiją. Jos veikla kelia klausimų apie gydymo mokslinį pagrindą, etinius aspektus bei sąsajas su platesniais religijos ir dvasinės praktikos klausimais. Priklausomybės gydymas yra viena iš sudėtingiausių medicinos ir psichologijos sričių, todėl svarbu, kad tokios programos būtų kritiškai vertinamos tiek moksliniu, tiek etiniu požiūriu.