Naama, kurios originalus hebrajiškas vardas yra נַעֲמָה (Na’amah), o angliška versija – Naamah, yra viena iš galingiausių ir paslaptingiausių moteriškų demoniškų figūrų, atsiradusių žydų mistinėje tradicijoje, ypač Kabaloje. Nors ji geriausiai žinoma kaip viena iš keturių pragaro karalienių, susijusi su viliojimu ir nuodėminga aistra, jos istorija yra sudėtinga, o jos šaknys siekia pačius pirmus Hebrajų Biblijos (Senojo Testamento) puslapius. Jos evoliucija iš trumpai minimo biblinio personažo į galingą demonę atspindi, kaip vėlesnė mistinė mintis bandė personifikuoti ir paaiškinti pačias pavojingiausias žmogiškos prigimties pagundas.
Biblijos Pradžios knygoje vardas Naama minimas du kartus, tačiau tai yra dvi skirtingos asmenybės. Pirmoji, ir svarbiausia šios istorijos kontekste, yra Naama, Lamecho ir Cilos dukra, Tubal-Kaino sesuo iš Kaino giminės (Pradžios 4:22). Apie ją daugiau nieko nepasakojama – ji yra tik vardas genealoginiame sąraše. Antroji Naama buvo amonitė, tapusi karaliaus Saliamono žmona ir karaliaus Rehabeamo motina. Būtent pirmoji Naama, Kaino palikuonė, vėlesnėje žydų tradicijoje buvo transformuota į demonišką būtybę. Pats jos vardas, reiškiantis „maloni“, „žavi“ ar „miela“, mistikų akyse tapo ironiška užuomina į jos tikrąją, gundančią ir pražūtingą prigimtį.
Didžiausią postūmį Naamos, kaip demonės, įvaizdžiui suteikė pagrindinis Kabalos veikalas – Zoharo knyga. Čia Naama yra pristatoma nebe kaip mirtinga moteris, o kaip viena iš keturių didžiųjų demonų motinų, arba pragaro karalienių, valdančių Sitra Achra („Kitą Pusę“ – blogio ir netyrumo karalystę). Kitos trys yra garsioji Lilita (Lilith), Agrat bat Mahlat ir Eištet Zenunim. Šios keturios figūros yra laikomos pagrindinėmis dvasinės nešvaros šaltinėmis ir gundytojomis. Zohare pasakojama, kad Naama, kartu su Lilita, klaidžioja po pasaulį naktimis, ieškodama vyrų, ypač tų, kurie miega vieni, kad juos suviliotų. Iš šios nuodėmingos sąjungos gimsta daugybė demonų, vadinamų „žmonijos rykštėmis“ (plagim), kurie kankina pasaulį.
Zoharas suteikia Naamai ir gilesnę, kosmologinę kilmės istoriją. Pasakojama, kad ji buvo tokia nepaprastai graži ir žavinga, jog suviliojo ne tik žmones, bet ir pačius angelus. Ji yra tapatinama su tomis moterimis, kurios, pasak Pradžios knygos 6 skyriaus, suviliojo „Dievo sūnus“ (Bnei Elohim) – puolusius angelus, tokius kaip Uza ir Azaelis. Iš šios sąjungos gimė legendiniai Nefilimai, arba milžinai. Taigi, Naama yra ne tik paprasta gundytoja; ji yra pirmapradė jėga, atsakinga už dieviškos ir žmogiškos sferų susimaišymą, kuris privedė prie didžiulio chaoso ir galiausiai Tvano. Jos ryšys su Kaino gimine taip pat yra simboliškas: Kaino linija žydų tradicijoje dažnai siejama su nuodėme, smurtu ir tamsiaisiais menais, todėl nenuostabu, kad būtent iš jos kilo tokia galinga demoniška figūra.
Skirtingai nuo Lilitos, kuri dažnai simbolizuoja laukinę, nesutramdomą ir maištingą moterišką prigimtį bei kelia pavojų naujagimiams, Naamos pagrindinė sritis yra vilionės ir juslinis malonumas. Ji yra įsikūnijusi pagunda, kuri atrodo „maloni“ ir nekalta, tačiau veda į dvasinę pražūtį. Zohare teigiama, kad ji ne tik gundo paprastus vyrus, bet ir turi galią paveikti karalius bei princus, apakindama juos savo grožiu ir priversdama priimti neteisingus sprendimus. Ji yra toji saldi nuodėmė, kuri patraukia savo išoriniu žavesiu, slepdama po juo gilią dvasinę tuštumą ir pavojų. Ji yra gyvas priminimas, kad didžiausias pavojus slypi ne atvirame blogyje, o tame, kas atrodo gražu ir geidžiama.
Naama yra puikus pavyzdys, kaip trumpa užuomina Biblijoje per šimtmečius gali išaugti į sudėtingą ir galingą mitologinį personažą. Iš Kaino giminės moters, kurios vienintelis palikimas buvo jos vardas, ji tapo viena iš pagrindinių blogio jėgų žydų mistikoje. Ji yra amžinas viliojimo, nuodėmingos aistros ir pavojingo grožio simbolis – demonė, kurios „malonumas“ yra kelias į dvasinę tamsą.