Mormo, kurios originalus graikiškas vardas yra Μορμώ, yra viena iš seniausių ir labiausiai įsišaknijusių baimės figūrų graikų folklore. Apibūdinimas – „Gulų karalius, Hekatės palydovas“ – yra populiarus šiuolaikinėje fantastikoje ir internetinėje demonologijoje, jis yra netikslus ir neatspindi jos tikrosios, istorinės prigimties. Iš tiesų, Mormo nebuvo nei karalius, nei vyriškos lyties būtybė. Antikiniuose šaltiniuose ji yra įvardijama kaip moteriška dvasia, pabaisa arba tiesiog baidyklė, kurios pagrindinė funkcija buvo gąsdinti nepaklusnius vaikus. Ji yra graikiškas „Bubulio“ arba „Baubo“ atitikmuo – vardas, kurį motinos ir auklės šnabždėdavo norėdamos priversti vaikus elgtis padoriai.
Mormo vardas buvo sinonimas siaubui, o jos pagrindinė grėsmė – kad ji ateis ir sukąs ar net suvalgys blogus vaikus. Šia prasme ji yra beveik identiška kitai garsiai graikų pabaisai – Lamijai (Lamia), kuri, pasak mito, buvo karalienė, paversta vaikų grobike po to, kai pavydi Hera nužudė jos pačios atžalas. Antikiniuose tekstuose Mormo ir Lamija dažnai minimos kartu, o jų vardai kartais naudojami kaip sinonimai, apibūdinantys bet kokią moterišką, vaikus puolančią pabaisą. Jos vardas taip pat davė pradžią bendriniam terminui mormolykeia (μορμολύκεια), kuris reiškė „vaiduokliai“, „šmėklos“ arba „baidyklės“.
Pirmieji ir patikimiausi Mormo paminėjimai randami V a. pr. Kr. Atėnų komedijų autoriaus Aristofano kūriniuose. Savo pjesėse, tokiose kaip „Acharniečiai“ ar „Taika“, Aristofanas naudoja Mormo vardą kaip kasdienį gąsdinimą, kurį visi žiūrovai iš karto atpažindavo. Pavyzdžiui, vienas personažas gali pagrasinti kitam „Mormo nasrais“, ir tai būdavo suprantama kaip grasinimas baisia pabaisa. Tai yra svarbus įrodymas, kad Mormo nebuvo kokia nors obskūri mitologinė figūra, o plačiai žinomas ir atpažįstamas folkloro elementas, įaugęs į kasdienę kalbą ir kultūrą. Vėlesni autoriai, tokie kaip II a. satyrikas Lukianas ar įvairūs leksikografai, taip pat minėjo Mormo kaip vaikų baidyklę, patvirtindami jos ilgalaikį statusą graikų vaizduotėje.
Sąsaja su Hekate, raganystės ir kryžkelių deive, yra logiška, tačiau apibūdinimas „palydovas“ (angl. consort) vėlgi yra netikslus. Hekatė, kaip nakties, magijos ir dvasių pasaulio valdovė, buvo laikoma įvairių šiurpių būtybių vedle. Buvo tikima, kad naktimis ją lydi šmėklų ir vaiduoklių svita, įskaitant ir jau minėtas empousai (vampyriškas dvasias) bei mormolykeia. Taigi, Mormo greičiausiai buvo laikoma viena iš daugelio baisių dvasių, kurios sudarė Hekatės palydą, o ne jos lygiaverte partnere ar sutuoktiniu. Ji buvo Hekatės tamsiosios karalystės pavaldinė, viena iš daugelio jos keliamo siaubo apraiškų.
Terminas „Gulų karalius“ yra visiškai modernus ir anachronistinis. Žodis „gulas“ (angl. ghoul) yra kilęs iš arabų kalbos (ghūl) ir apibūdina dykumų demoną, mintantį lavonais. Šis terminas nebuvo naudojamas senovės Graikijoje. „Mormo – Gulų karalius“ yra apibrėžimas, greičiausiai atsiradęs XX amžiaus pabaigoje ar XXI amžiaus pradžioje, populiarėjant vaidmenų žaidimams (RPG), fantastinei literatūrai ir internetinėms mitologijos enciklopedijoms, kuriose dažnai susipina autentiška mitologija ir kūrybinė laisvė. Taigi, nors ši frazė skamba įspūdingai, ji neturi jokio istorinio pagrindo. Apibendrinant, tikroji Mormo yra ne galingas pragaro valdovas, o kur kas įdomesnis reiškinys – nemirtinga vaikystės baimės personifikacija, kurios vardas per amžius kėlė šiurpą graikų vaikams ir tapo neatsiejama tamsiosios folkloro pusės dalimi.