Mohačo mūšis, žinomas kaip Battle of Mohács anglų kalboje ir Mohácsi csata vengrų kalboje, įvyko 1526 m. rugpjūčio 29 d. netoli Mohačo miesto, dabartinėje Vengrijoje, prie Dunojaus upės. Ši kova tarp Osmanų imperijos, vadovaujamos sultono Suleimano I Puikiojo, ir Vengrijos karalystės, vadovaujamos karaliaus Lajošo II, tapo katastrofišku Vengrijos pralaimėjimu, lėmusiu šalies susiskaldymą ir Osmanų dominavimą Vidurio Europoje.
XVI a. pradžioje Osmanų imperija sparčiai plėtėsi Balkanuose, užkariaudama Serbiją ir grasindama Vengrijai. Po Belgrado užėmimo 1521 m. sultonas Suleimanas I nukreipė dėmesį į Vengriją, siekdamas įtvirtinti savo galią Europoje ir atverti kelią į Habsburgų valdomą Austriją. Vengrija, susilpnėjusi dėl vidinių bajorų nesutarimų, finansinių sunkumų ir silpnos Lajošo II valdžios, buvo pažeidžiama. 1526 m. Suleimanas surinko didžiulę armiją, oficialiai paskelbdamas karą Vengrijai, kaltindamas ją paliaubų pažeidimu.
Lajošui II nepavyko užsitikrinti reikšmingos pagalbos iš kitų krikščionių valdovų, įskaitant Šventąją Romos imperiją ar Lenkiją, dėl politinių intrigų ir Reformacijos skilčių. Vengrai nusprendė pasitikti osmanus Mohačo lygumoje, tikėdamiesi sustabdyti jų žygį prieš pasiekiant Budą. Tačiau prasta organizacija ir skubotas pasiruošimas nulėmė tragišką baigtį.
Kas dalyvavo?
- Vengrijos pajėgos: Apie 25 000–30 000 karių, įskaitant sunkiąją kavaleriją, pėstininkus ir nedidelį skaičių samdinių iš Čekijos ir Kroatijos. Vadovavo karalius Lajoš II, asistuojamas arkivyskupo Pauliaus Tomori ir Jano Zapolya (kuris mūšyje nedalyvavo dėl pavėluoto atvykimo). Armija buvo menkai koordinuota, trūko artilerijos, o dauguma karių buvo feodalinės milicijos, surinktos iš bajorų dvarų.
- Osmanų pajėgos: Apie 50 000–70 000 karių, įskaitant elitinius janyčarus, lengvąją ir sunkiąją kavaleriją, pėstininkus ir galingą artileriją (apie 300 patrankų). Vadovavo sultonas Suleimanas I, asistuojamas didžiojo vizirio Ibrahim-pašos. Osmanų armija buvo gerai organizuota, aprūpinta ir patyrusi, turėdama pranašumą tiek skaičiumi, tiek technologijomis.
Rugpjūčio 29 d. rytą Vengrijos armija išsidėstė Mohačo lygumoje, pasirinkdama atvirą vietovę, tinkamą kavalerijos puolimams. Lajošis tikėjosi, kad jo riteriai pralauš osmanų linijas, tačiau lietus pavertė lauką purvinu, ribodamas manevravimą. Osmanai, įsikūrę ant švelnaus šlaito, sustatė janyčarus centre, kavaleriją flanguose ir patrankas priekyje, pasiruošę gynybai.
Mūšis prasidėjo apie vidurdienį, kai Vengrijos kavalerija, vadovaujama Pauliaus Tomori, surengė įnirtingą puolimą prieš osmanų dešinįjį sparną. Iš pradžių vengrai pasiekė sėkmę, priversdami osmanų kavaleriją atsitraukti. Tačiau tai buvo Suleimano spąstai: jis tyčia leido savo flangui trauktis, įviliodamas veng Rus į centrą, kur janyčarai ir patrankos atvėrė ugnį. Artilerijos salvės ir janyčarų muškietos sunaikino Vengrijos riterių rikiuotę, o osmanų kavalerija apsupo jų flangus.
Per kelias valandas Vengrijos armija buvo sutriuškinta. Lajošis II, bandydamas bėgti, nuskendo Csele upelyje, apsunkintas savo šarvų. Beveik visa Vengrijos vadovybė, įskaitant Tomori, žuvo, o apie 15 000–20 000 vengrų buvo nužudyti arba paimti į nelaisvę. Osmanų nuostoliai buvo minimalūs, siekiantys apie 1 500–2 000 karių.
Osmanai laimėjo triuškinančią pergalę, sunaikindami Vengrijos armiją ir palikdami šalį be karaliaus. Suleimanas užėmė Budą rugsėjo 10 d., bet, užuot aneksavęs Vengriją, atsitraukė, palikdamas šalį politiniame chaose. Lajošo II mirtis be įpėdinio sukėlė kovą dėl sosto tarp Jano Zapolya ir Ferdinando Habsburgų, padalindama Vengriją į tris dalis: osmanų kontroliuojamą centrą, Habsburgų valdomą šiaurę ir Zapolya Transilvaniją.
Mohačo mūšis turėjo ilgalaikių padarinių:
- Vengrijos žlugimas: Vengrijos karalystė prarado nepriklausomybę, tapdama Osmanų imperijos ir Habsburgų kovos lauku, kas tęsėsi iki XVII a.
- Osmanų ekspansija: Pergalė sustiprino Suleimano pozicijas, atverdama kelią tolesniems žygiams į Vieną (1529 m.) ir formuojant Osmanų imperiją kaip dominuojančią jėgą Europoje.
- Politinė fragmentacija: Vengrijos susiskaldymas sukėlė ilgalaikį nestabilumą, paveikusį visą Vidurio Europą ir sustiprinant Habsburgų įtaką.
Neįprastos istorijos ir faktai
- Vietos legenda pasakoja, kad Lajošis II prieš mūšį sapnavo savo žūtį ir meldėsi Mohačo bažnyčioje, tačiau jo patarėjai atmetė atsargumo raginimus, tikėdamiesi riterių šlovės.
- Osmanų patrankos, vadinamos „zarbzen“, buvo tokios galingos, kad, anot kronikų, jų sviediniai „draskė žemę kaip perkūnas“, sukeldami paniką tarp vengrų.
- Suleimanas, sužinojęs apie Lajošo mirtį, išreiškė apgailestavimą, sakydamas, kad „nenorėjo tokio jauno karaliaus mirties“, ir įsakė pagarbiai palaidoti jo kūną.
- Mohačo lyguma iki šiol laikoma „Vengrijos kapaviete“, o kasmetinės atminimo ceremonijos ir mūšio lauko memorialas traukia tūkstančius lankytojų.
Citatos
- Vengrijos kronikininkas Istvánffy Miklós: „Mohače mūsų karalystė krito, o mūsų širdys buvo palaidotos su Lajošiu.“
- Osmanų istorikas Celalzade Mustafa: „Suleimano kardas Mohače nutiesė kelią į Europą, o vengrų riteriai tapo dulkėmis.“
- Šiuolaikinis istorikas Gábor Ágoston: „Mohačo mūšis buvo ne tik karinė katastrofa, bet ir Vengrijos kaip nepriklausomos valstybės pabaiga.“
Mohačo mūšis tapo tragišku Vengrijos istorijos simboliu, įkūnijančiu pralaimėjimo ir susiskaldymo skausmą. Suleimano pergalė ne tik pakeitė Vidurio Europos geopolitiką, bet ir paliko neišdildomą pėdsaką, primindama apie Osmanų imperijos galios viršūnę ir trapios vienybės kainą.