Modernistų teologija – tai XX a. pradžios katalikų intelektualų judėjimas, siekęs suderinti krikščioniškąjį mąstymą su moderniais mokslo, filosofijos ir istorijos kritikos pasiekimais. Ši srovė iš esmės kėlė iššūkį tradicinei scholastinės teologijos sistemai, siūlydama dinamiškesnį tikėjimo supratimą.
Pagrindiniai modernistų teologijos principai
- Dogmų evoliucijos teorija
Modernistai teigė, kad krikščioniškosios tiesos nėra užšaldytos amžinybėje, o gali vystytis kartu su žmonijos pažanga. Jie kritikavo nepasikeičiančią dogmų sampratą. - Biblijos istorinis-kritinis metodas
Šventieji Raštai buvo vertinami ne kaip tiesioginė Dievo reveliacija, o kaip žmonių religinės patirties užrašai, kuriuose galima atskirti mitinius ir istorinius sluoksnius. - Religijos fenomenologinis požiūris
Tikėjimas buvo suprantamas ne kaip absoliuti objektyvi tiesa, o kaip asmeninė ir kultūriškai sąlygota patirtis. - Bažnyčios ir valstybės santykio peržiūra
Modernistai palaikė sekuliarų valstybės modelį ir siekė atskirti religinę bei politinę sferas.
Pagrindiniai modernistų atstovai
- Alfredas Loisy (Prancūzija) – kritikavo tradicinę Biblijos interpretaciją, teigė, kad Kristaus karalystės samprata kito laikui bėgant.
- Georgeas Tyrrell (Anglija) – rašė apie tikėjimo patirties svarbą, priešpastatydamas ją „suakmenėjusioms“ dogmoms.
- Ernstas Troeltschas (Vokietija) – religiją nagrinėjo kaip kultūrinį reiškinį, veikiantį istoriniame kontekste.
1907 m. popiežius Pijus X enciklika Pascendi dominici gregis oficialiai pasmerkė modernizmą kaip „visų erezijų surinktinę“. Buvo imtasi drastiškų priemonių:
- Modernistų sąrašai – sekta ir sankcionuojami įtariami dvasininkai bei teologai.
- Priesaika prieš modernizmą – nuo 1910 m. visi kunigai privalėjo prisiekti, kad atmeta modernistas idėjas.
- Cenzūra – draudžiama leisti knygas, turinčias modernistinių pažiūrų.
Nors Pijaus X kova laimėjo trumpuoju laikotarpiu, modernistų idėjos vėliau netiesiogiai paveikė II Vatikano Susirinkimą (1962–1965):
- Biblijos istorinis-kritinis tyrimas dabar priimtas kaip teologinis metodas.
- Dialogas su modernybe tapo viena iš Bažnyčios užduočių.
- Dogmų dinamiškas supratimas iš dalies pripažintas, nors ir saikingesne forma.
Modernistų teologija buvo drąsus, bet per ankstyvas bandymas atnaujinti katalikybę. Nors ji oficialiai buvo pasmerkta, jos idėjos ilgainiui paskatino Bažnyčios dialogą su moderniuoju pasauliu. Šiandien kai kurie modernistų principai atpažįstami kaip pranašiški, o jų kova už intelektinę laisvę likusi svarbia istorine pamoka.