Mirų kalnas – tai daugiasluoksnis simbolis, atskleidžiantis tiek dvasinės kelionės viršūnę, tiek istorinį ar geografinį ženklą. Šis terminas ypač išryškėja krikščioniškoje mistikoje, ypač šventojo Kryžiaus Jono – vieno žymiausių karmelitų mistikų – raštuose. Tačiau Mirų kalnas neapsiriboja vien tik teologiniu ar simboliniu pasauliu – šis pavadinimas turi savo atitikmenų ir realiame pasaulio žemėlapyje, įskaitant ir Lietuvą.
Šv. Kryžiaus Jonas, rašydamas „Dvasinį giedojimą apie sielą ir Sužadėtinį Kristų“ (Cántico espiritual), vartoja Mirų kalno įvaizdį kaip aukščiausios dvasinės patirties ženklą. Kai siela sako: „Eisiu į mirų kalną ir į smilkalų kalvą,“ ji išreiškia troškimą pakilti į dievišką pažinimą ir būti visiškai perkeista Dievo išmintimi ir grožiu. Mirų kalnas šiame kontekste reiškia aiškią Dievo viziją, tai, kas yra aukščiau už žemišką supratimą, tuo tarpu smilkalų kalva – Jo buvimo ir kūrybos pažinimą per Jo darbus. Tai dvasinė viršūnė, kur pasiekiamas ne tik suvokimas, bet ir sąjunga su Dievu.
Panašus motyvas aptinkamas ir kitame Kryžiaus Jono veikale – „Tamsioji naktis“ (Noche oscura), kur siela, keliaudama per skausmo, atsižadėjimo ir neapibrėžtumo naktį, galų gale pasiekia perkeistą vienybę su Dievu. Nors čia Mirų kalnas neminimas pažodžiui, kalno metafora išlieka – tai viršūnė, kurią siela pasiekia po ilgų vidinių kovų ir išsižadėjimų. Šioje kelionėje kiekvienas žingsnis į kalną – tai nuolatinis savęs atidavimas Dievui, kol galiausiai pasiekiama aukščiausia būsena – dieviškoji meilė.
Kalno motyvas – kaip dvasinės patirties vieta – nėra būdingas tik Kryžiaus Jonui. Per visą Bibliją Dievas pasirodo ant kalnų: Mozė gauna Įstatymą ant Sinajaus kalno, Kristus atsimainė ant Taboro kalno. Kalnas – tai erdvė, kur žemiškoji realybė priartėja prie dangiškosios. Todėl Mirų kalnas, šiuo požiūriu, įgyja universalų pobūdį – kaip vieta, kur siela susitinka su Dievu ir yra perkeičiama Jo akivaizdoje.
Įdomu, kad Mirų kalno pavadinimas egzistuoja ne tik simboliškai, bet ir geografiškai. Lietuvoje taip pat randame Mirų kalną – tai vietovė Anykščių rajone, netoli Troškūnų. Šis kalnas, apaugęs mišku, yra įdomus savo vardu, kuris primena biblinį ar mistinį kontekstą, nors realiai greičiausiai siejasi su senaisiais lietuvių laidojimo papročiais ar mirusiųjų atminimu. Tačiau net ir tokia geografija prisideda prie simbolinio sluoksnio – kalnas, kaip vieta, kur ilsisi mirusieji, tampa vieta, kur sustoja laikas, kur žmogus susiduria su amžinybės klausimu. Tai – natūralus tiltas tarp dvasinės tradicijos ir kultūrinės atminties.
Panašių vardų kalnai egzistuoja ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, kai kuriuose Artimųjų Rytų kraštuose terminas „mirra“ (arba „myrrh“) siejamas su kvapniuoju aliejumi, kuris Biblijoje naudojamas kaip aukos ženklas arba paruošiant kūną palaidojimui – dar viena nuoroda į Mirų kalno reikšmę kaip vietos, kurioje įvyksta dvasinis perėjimas, transformacija, net mistinė mirtis, po kurios siela prisikelia naujam, dieviškam gyvenimui.
Mirų kalnas nėra vienas konkretus objektas. Tai – daugiabriaunis simbolis. Mistikoje jis žymi vietą, kur siela pasiekia Dievo pažinimą ir susijungimą su Kristumi. Raštuose jis atsiveria kaip ilgos vidinės kelionės rezultatas. Geografijoje jis pažymi mūsų kultūrinės atminties taškus, kurie, sąmoningai ar ne, kalba apie dvasinius ieškojimus. Ir kiekvieną kartą, kai žmogus kalba apie kopimą į šį kalną, jis iš tiesų kalba apie gilų troškimą būti su Dievu – Jo grožyje, Jo išmintyje, Jo meilėje.