Žodis mimikrija kilęs iš graikų kalbos žodžio mīmēsis (μίμησις), kuris reiškia „pamėgdžiojimą“, „imitavimą“. Šis terminas jau buvo vartojamas Antikoje, ypač Platono ir Aristotelio filosofijoje, kur jis reiškė meninį pasaulio atspindėjimą arba vaizdavimą. Tačiau mimikrija kaip sąvoka įgijo savarankišką gyvenimą ne tik meninėje, bet ir biologinėje, psichologinėje, kultūrinėje bei socialinėje srityse.
Biologinė mimikrija
Gamtoje mimikrija – tai reiškinys, kai vienas organizmas prisitaiko išvaizda, elgsena ar kvapu prie kito, dažnai tam, kad išvengtų plėšrūnų ar suviliotų grobį. Klasikinis pavyzdys – kai nekenksmingas drugelis atrodo kaip nuodingas, taip apsisaugodamas nuo plėšrūnų. Taip pat žinomi atvejai, kai gyvūnai imituoja aplinkos spalvas – tai vadinama apsimestiniu kamufliažu, bet tai irgi priklauso mimikrijos sričiai.
Dar Charlesas Darwinas atkreipė dėmesį į mimikriją kaip į evoliucinį mechanizmą. Vėliau šią temą išplėtojo britų biologas Henry Walter Bates – būtent jo garbei pavadinta Bateso mimikrija, kur viena rūšis pamėgdžioja kitą, apsimesdama pavojinga ar neskania. Yra ir Müllerio mimikrija – kai dvi nuodingos rūšys viena kitą pamėgdžioja, taip dar labiau sustiprindamos plėšrūnų atgrasymą.
Socialinė ir psichologinė mimikrija
Žmogaus pasaulyje mimikrija taip pat veikia, nors ne visada sąmoningai. Pavyzdžiui, pokalbio metu žmonės dažnai nesąmoningai imituoja pašnekovo kūno kalbą, intonaciją, net kvėpavimo ritmą – tai vadinama veidrodiniu efektu. Tokia mimikrija padeda kurti tarpusavio ryšį, suartina. Psichologai teigia, kad tai susiję su mūsų neuronais – vadinamaisiais veidrodiniais neuronais, kurie leidžia jausti kitų žmonių emocijas.
Tačiau mimikrija gali būti ir gynybinė, savisaugos forma: žmogus gali „pataikauti aplinkai“, kad išgyventų socialinėse situacijose. Ši forma ypač ryški vaikystėje, paauglystėje ar kai žmogus atsiduria naujoje kultūrinėje terpėje – emigracijoje, religiniame kontekste, ar net kalbant skirtingomis socialinėmis kalbomis.
Kultūriniai niuansai
Kai kurie kultūros tyrinėtojai (pvz., Homi Bhabha) postkolonialinėje teorijoje išplėtojo mimikrijos sampratą kaip kolonizuoto subjekto strategiją pamėgdžioti kolonizatorių, tačiau su tam tikru „kreivumu“, ironija, kuri kartu ir imituoja, ir ardo autoritetą. Tai vadinama mimikrijos dviveidiškumu – „beveik tas pats, bet ne visai“, kaip rašė Bhabha.
Tai matome ir politikoje, kai autoritariniai režimai imituoja demokratines formas: rinkimus, konstitucijas, laisvos spaudos parodijas. Imitacija su tuščiu turiniu – tai mimikrija kaip politinė maskuotė.
Mimikrija religiniame kontekste
Religijoje tiesioginės „mimikrijos“ sąvokos kaip biologinio reiškinio dažnai nerasime, tačiau yra simbolinė analogija. Pavyzdžiui, krikščionybėje tikintysis kviečiamas „sekti Kristų“ – tai gali būti suprantama kaip dvasinė mimikrija: imituoti ne išorinius ženklus, bet esmines laikysenas – atjautą, nuolankumą, auką. Tačiau čia mimikrija virsta metanoja – vidiniu persiformavimu, ne išorine maskuote.
Kita vertus, jau nuo pat Naujojo Testamento laikų buvo perspėjimų apie „vilkus avių kailyje“ – veidmainišką, paviršutinišką pamaldumo imitavimą. Tokiu atveju mimikrija – tai dvasinis klastojimas, apsimetimas šventumu, kuris išduoda savo motyvaciją.
Citata iš C.S. Lewis’o „Dangaus ir pragaro skyrybos“:
Velnias nori, kad žmogus atrodytų geras, bet viduje būtų tuščias. Dievas nori, kad žmogus iš tiesų taptų geras – net jei tai ne visada pasirodys iš išorės.
Tai tarsi skirtis tarp tikrosios transformacijos ir išorinės mimikrijos.
Šiandien mimikrija tampa aktuali ir skaitmeninėje erdvėje – kai žmonės kuria identitetus, profilius, avatarus, kurie gali neatitikti tikrovės. Ar tai tik estetinis žaidimas, ar gilesnė psichosocialinė maskuotė? Kur baigiasi komunikacija ir prasideda mimikrija? Kada prisitaikymas virsta tapatybės praradimu?