Milano ediktas (kartais vadinamas Konstantino ediktas) buvo svarbus dokumentas, kurį 313 m. paskelbė Romos imperatoriai Konstantinas Didysis ir Licinijus. Šiuo ediktu buvo suteikta religijos laisvė visiems Romos imperijos gyventojams, ir, svarbiausia, krikščionybė tapo legali religija, užbaigiant krikščionių persekiojimą, kuris buvo įprastas ankstesniais amžiais.
Iki Milano edikto krikščionys dažnai buvo persekiojami už savo tikėjimą, nes Romos imperija laikė juos grėsme valstybės vienybei. Ediktas buvo svarbus žingsnis, leidžiantis krikščionims laisvai praktikuoti savo tikėjimą ir statyti bažnyčias, o tai ženkliai pakeitė religijos padėtį Romos imperijoje.
Milano edikto pagrindiniai aspektai:
- Religijos laisvė: Ediktas garantavo religijos laisvę visiems Romos imperijos gyventojams, nesvarbu, kokią religiją jie išpažino.
- „Mes davėme krikščionims ir visiems kitiems laisvę rinktis ir garbinti savo religiją, kad kiekvienas galėtų daryti tai, ką laiko geriausiu savo sielai.“
- Krikščionybės legalizavimas: Krikščionys gavo teisę laisvai praktikuoti savo tikėjimą be baimės būti persekiojamiems.
- „Mes nusprendėme, kad tiems, kurie seka krikščionių įsitikinimais, būtų leidžiama be kliūčių ir persekiojimo laikytis savo religijos.“
- Bažnyčių ir turto grąžinimas: Pagal ediktą, visos krikščionių bažnyčios ir turtas, kuris buvo konfiskuotas per persekiojimus, turėjo būti grąžintas.
- „Visas turtas, priklausęs krikščionims ir atimtas, turi būti grąžintas be jokių kompensacijų.“
- Valstybės neutralumas religijos klausimu: Ediktas pabrėžė, kad Romos imperija neturi oficialios religijos, o visi gyventojai gali laisvai išpažinti savo tikėjimą.
- „Kad nė vienai religijai nebūtų suteiktas prioritetas, bet visos religijos būtų laikomos lygiavertėmis.“
- Krikščionybės plėtros pradžia: Po Milano edikto krikščionybė ne tik buvo legalizuota, bet ir pradėjo sparčiai plisti visoje Romos imperijoje, kol galiausiai tapo oficialia valstybės religija IV amžiaus pabaigoje.
- „Su Milano ediktu prasidėjo krikščionių nauja era – era, kurioje jie tapo pilnateisiais Romos piliečiais su visomis teisėmis ir galimybėmis laisvai praktikuoti tikėjimą.“
Milano ediktas buvo vienas svarbiausių dokumentų ne tik Romos imperijos, bet ir visos Vakarų civilizacijos istorijoje, nes jis nutiesė kelią krikščionybės iškilimui ir galų gale tapimui dominuojančia religija.
Milano Ediktas
Datuojamas 313 m. ir suteikiantis krikščionims garbinimo laisvę kaip randama Lactantius „Liber de Mortibus Persecutorum“, XLVIII.
Kai mes, imperatoriai Konstantinas ir Licinijus, susitikome Milane ir tarėmės dėl bendrojo gėrio ir saugumo, mums atrodė, kad tarp dalykų, naudingų visai žmonijai, pagarba Dievybei nusipelno mūsų pirmojo ir svarbiausio dėmesio, ir kad būtų tinkama, jog krikščionys ir visi kiti turėtų laisvę laikytis tos religijos formos, kuri kiekvienam iš jų atrodo geriausia; kad Dievas, sėdintis danguje, būtų mums ir visiems, esantiems mūsų valdžioje, maloningas ir palankus. Todėl mes nusprendėme, kad tai yra naudinga priemonė ir labai atitinkanti teisingą protą, jog niekam nebūtų draudžiama prisijungti prie krikščionių apeigų ar bet kurios kitos religijos, kurią jo protas jam nurodo, kad taip aukščiausioji Dievybė, kurios garbinimui mes laisvai atsiduodame, toliau teiktų mums savo malonę ir gerumą. Todėl mes jums pranešame, kad, neatsižvelgiant į jokias ankstesnių mūsų įsakymų nuostatas dėl krikščionių, visi, pasirenkantys šią religiją, turi būti leidžiami laisvai ir visiškai joje išlikti, nepatirdami jokių trikdžių ar persekiojimų. Mes manėme tinkama būti ypač aiškiems dėl dalykų, patikėtų jūsų atsakomybei, kad suprastumėte, jog mūsų suteikta indulgencija krikščionims religijos klausimais yra plati ir besąlyginė; ir tuo pačiu metu pastebėtumėte, kad atviras ir laisvas jų atitinkamų religijų praktikavimas yra suteiktas visiems kitiems, kaip ir krikščionims. Mat gerai tvarkomai valstybei ir mūsų laikų ramybei dera, kad kiekvienam individui būtų leista pagal savo pasirinkimą garbinti Dievybę; ir mes nenorime nieko atimti iš garbės, priklausančios bet kuriai religijai ar jos sekėjams. Be to, dėl krikščionių, mes anksčiau davėme tam tikrus įsakymus dėl vietų, skirtų jų religiniams susirinkimams; tačiau dabar mes norime, kad visi asmenys, įsigiję tokias vietas, ar iš mūsų iždo, ar iš bet ko kito, grąžintų jas krikščionims, nereikalaudami pinigų ar kainos, ir kad tai būtų atlikta nedelsiant ir nedviprasmiškai; taip pat norime, kad tie, kurie dovanojimo būdu įgijo teises į tokias vietas, nedelsdami jas grąžintų krikščionims: visada išsaugant teisę tokiems asmenims, kurie arba pirko už kainą, arba gavo nemokamai, kreiptis į apygardos teisėją, jei jie mano esantys verti kokios nors kompensacijos iš mūsų gerumo.
Visos tos vietos, jūsų įsikišimu, turi būti nedelsiant grąžintos krikščionims. Ir kadangi atrodo, kad be vietų, skirtų religinėms apeigoms, krikščionys turėjo kitų vietų, kurios priklausė ne individui, bet jų bendruomenei apskritai, tai yra, jų bažnyči Anglija, mes įtraukiame visas tokias vietas į minėtą reglamentą, ir mes norime, kad jūs užtikrintumėte, jog jos visos būtų grąžintos bendruomenei ar bažnyčioms, be jokių dvejonių ar ginčų: su sąlyga, kad asmenys, atliekantys grąžinimą be sumokėtos kainos, gali kreiptis dėl kompensacijos iš mūsų dosnumo. Visuose šiuose dalykuose, naudingų krikščionims, jūs turite naudoti didžiausią uolumą, kad mūsų įsakymai būtų greitai vykdomi, ir mūsų maloningas tikslas, užtikrinantis viešąją ramybę, būtų skatinamas. Taip dieviška malonė, kurią mes jau patyrėme svarbiausiuose reikaluose, toliau teiks mums sėkmę, ir mūsų sėkmėse darys bendrąjį gėrį laimingą. Ir kad šio mūsų maloningo įsakymo turinys būtų žinomas visiems, mes norime, kad jūs savo autoritetu užtikrintumėte, jog jis būtų paskelbtas visur.