Martynas Liuteris (vok. Martin Luther, tikrasis vardas greičiausiai Martin Luder, variantai: Ludher, Lutherus; 1483–1546) – vokiečių teologas, vienuolis, Biblijos vertėjas ir universiteto profesorius, laikomas Protestantų Reformacijos pradininku. Jo sąmoningas pavardės keitimas į „Luther“, siejamas su graikišku žodžiu eleutherios (ἐλεύθερος – „laisvas“), atspindėjo jo siekį išlaisvinti tikėjimą nuo Katalikų Bažnyčios dogmų. Liuterio drąsa, uždegusi Reformacijos liepsną, pakeitė ne tik religinį, bet ir socialinį bei kultūrinį Europos veidą.
„Tikėjimas yra gyvas, drąsus pasitikėjimas Dievo malone, toks tikras, kad už jį galima mirti tūkstantį kartų.“ – Martynas Liuteris
Martynas Liuteris gimė 1483 m. lapkričio 10 d. Eislebene, Šventosios Romos imperijos Saksonijos regione. Jo tėvas Hansas Liuteris buvo vario kasyklų savininkas, svajojęs, kad sūnus taptų teisininku. Martynas studijavo Erfurto universitete, kur 1505 m. įgijo magistro laipsnį. Tačiau tais pačiais metais, grįždamas namo per audrą, Liuteris pateko į pavojų – žaibas trenkė netoliese, ir jis, išsigandęs mirties, davė įžadą: „Šventoji Ana, padėk man, tapsiu vienuoliu!“
Šis įvykis pakeitė jo gyvenimą. Nepaisydamas tėvo pasipiktinimo, Liuteris įstojo į augustijonų vienuolyną Erfurte. 1507 m. jis buvo įšventintas į kunigus, o 1512 m. tapo teologijos daktaru ir profesoriumi Wittenbergo universitete. Čia jis pradėjo gilintis į Šventąjį Raštą, ypač Romiečių laišką, kuriame rado atsakymą į savo dvasinius ieškojimus: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17).
„95 tezės“: iššūkis Bažnyčiai
Liuterio vardas išgarsėjo 1517 m. spalio 31 d., kai jis, kaip teigiama, prikalė savo „95 tezes“ ant Wittenbergo Pilies bažnyčios durų. Šis veiksmas, nors galbūt labiau simbolinis nei istorinis, tapo Reformacijos pradžios ženklu. Tezėse Liuteris griežtai kritikavo Katalikų Bažnyčios praktiką pardavinėti indulgencijas – atleidimus nuo nuodėmių už pinigus. Jis teigė, kad išganymas pasiekiamas tik per tikėjimą, o ne per darbus ar pinigus.
„Kodėl popiežius, kurio turtai pranoksta turtingiausių turtuolių turtus, nestato Šv. Petro bazilikos savo pinigais, o ne vargšų tikinčiųjų pinigais?“ – 50-oji tezė
Tezės greitai paplito po Vokietiją, padedant spausdinimo presui – naujai technologijai, kuri Reformacijai suteikė sparnus. Liuterio idėjos uždegė visuomenę, kuri buvo pavargusi nuo Bažnyčios korupcijos ir dvasininkų piktnaudžiavimo.
Ką konkrečiai jis norėjo pakeisti:
- Kad popiežius nebūtų laikomas neklystančiu Dievo atstovu – jis kritikavo popiežių kaip žmogų, kuris nėra viršesnis už Šventąjį Raštą.
- Kad kunigai nebūtų būtini kaip tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus – visi tikintieji, pasak Liuterio, yra „dvasininkai“ (vadinamoji bendroji tikinčiųjų kunigystė).
- Kad išgelbėjimą (nuodėmių atleidimą) žmogus gauna ne per mišias, atgailą ar indulgencijas, o vien per tikėjimą į Kristų, be jokių tarpininkų ar pinigų.
Prieš Liuterį viduramžių Bažnyčioje buvo įprasta mokėti už nuodėmių atleidimą per vadinamąsias indulgencijas.
Kaip veikė indulgencija?
- Indulgencija buvo dokumentas, kuriuo Bažnyčia pažadėdavo žmogui ar jo artimiesiems sumažinti ar panaikinti skaistyklos kančias, jei jie atliks tam tikrus veiksmus – maldas, piligrimystę, gerus darbus.
- XIV–XVI a. tai virto komercine sistema: indulgencijas galėjo įsigyti už pinigus, net neatlikęs nuoširdžios atgailos.
- Buvo teigiama, kad pinigai padeda „pastatyti bažnyčią“ arba „paremti gerus darbus“, bet žmonės tai priimdavo kaip nuodėmių atleidimo pirkimą.
Johannas Tetzelis, garsiausias indulgencijų pardavėjas, šaukdavo:
„Vos tik pinigėlis į skrynią krenta – siela iš skaistyklos šoka.“
Tai ir sukėlė Liuteriui šoką – jis tai vadino dvasiniu sukčiavimu.
Liuterio mokymai – pabrėžiantys Šventojo Rašto autoritetą (sola scriptura), tikėjimą (sola fide) ir malonę (sola gratia) – sukėlė Katalikų Bažnyčios įtūžį. 1520 m. popiežius Leonas X išleido bulę Exsurge Domine, reikalaudamas, kad Liuteris atsižadėtų savo idėjų. Vietoj to, Liuteris viešai sudegino bulę Wittenberge, taip mesdamas tiesioginį iššūkį Romai. 1521 m. jis buvo ekskomunikuotas.
Tais pačiais metais Liuteris buvo iškviestas į Vormso seimą, kur imperatorius Karolis V reikalavo, kad jis atsižadėtų savo raštų. Stovėdamas prieš galingiausius to meto valdovus, Liuteris ištarė legendinius žodžius:
„Jei nebūsiu įtikintas Šventojo Rašto ir aiškių proto argumentų, negaliu ir nenoriu nieko atsižadėti, nes prieštarauti sąžinei yra nei saugu, nei teisinga. Telaimina mane Dievas, štai čia stoviu, kitaip negaliu!“
Po šio seimo Liuteris buvo paskelbtas už įstatymo ribų, tačiau Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Išmintingasis slapta jį paslėpė Vartburgo pilyje, kur Liuteris, prisidengęs „riteriu Jurgiu“, vertė Naująjį Testamentą į vokiečių kalbą. Liuteris išėjo iš slėptuvės po 10 mėnesių, nes suprato, kad Reformacija be jo gali pakrypti pavojinga linkme (atsirado radikalūs jo sekėjai), o kurfiursto apsauga ir auganti jo įtaka saugojo jį net be oficialios teisės būti laisvam.
Biblijos vertimas ir kultūrinė įtaka
Liuterio Biblijos vertimas, baigtas 1534 m., tapo vienu svarbiausių jo palikimų. Jis ne tik padarė Šventąjį Raštą prieinamą paprastiems žmonėms, bet ir suvienijo įvairius vokiečių kalbos dialektus, padėdamas pagrindą standartinei vokiečių kalbai. Jo vertimas buvo toks įtakingas, kad net katalikai vėliau rėmėsi jo stiliumi.
Liuteris taip pat reformavo bažnytinę liturgiją, įvesdamas giesmes, kurias galėjo giedoti visi tikintieji. Viena žymiausių jo giesmių, „Tvirčiausia apsaugos pilis“ (Ein feste Burg ist unser Gott), tapo Reformacijos himnu.
1525 m. Liuteris vedė buvusią vienuolę Katariną von Bora, su kuria susilaukė šešių vaikų. Jų santuoka tapo protestantiško šeimos gyvenimo pavyzdžiu, paneigiančiu katalikų celibatą. Katarina, energinga ir sumani moteris, valdė namų ūkį ir net alaus daryklą, o Liuteris ją meiliai vadino „mano rytu“.
Nepaisant savo pasiekimų, Liuteris nebuvo be trūkumų. Jo vėlesni raštai, ypač apie žydus, buvo griežti ir antisemitiniai, o tai vėliau buvo išnaudota nacių propagandos. Taip pat jis nesutarė su kitais reformatoriais, tokiais kaip Ulrichas Cvinglis, dėl Eucharisto doktrinos – Liuteris tikėjo realiu Kristaus buvimu sakramente, o Cvinglis laikėsi simbolinės interpretacijos.
Martynas Liuteris mirė 1546 m. vasario 18 d. savo gimtajame Eislebene. Jo mirtis buvo smūgis Reformacijos judėjimui, tačiau jo idėjos jau buvo giliai įsišaknijusios. Liuterio mokymai padėjo pagrindą liuteronų bažnyčioms, o jo įtaka paskatino švietimo plėtrą, nacionalizmo augimą ir moderniosios Europos formavimąsi.
„Aš nieko nepadariau; Žodis padarė viską.“ – Martynas Liuteris
Liuterio gyvenimas – tai istorija apie žmogų, kuris, vedamas tikėjimo ir sąžinės, išdrįso mesti iššūkį galingiausiai savo laikų institucijai. Jo „95 tezės“ tapo ne tik religinio, bet ir intelektualinio išsivadavimo simboliu, o jo vardas amžiams įrašytas į istoriją kaip Reformacijos kibirkštis.