Marburgo disputas (Marburgo kolokviumas) buvo viešas teologinis debatų forumas, surengtas 1529 m. spalio 1–4 d. Marburgo pilyje, Heseno žemėje, Vokietijoje. Jo tikslas buvo suvienyti dvi pagrindines Reformacijos sroves – Martyno Liuterio vadovaujamą liuteronų judėjimą Vokietijoje ir Huldrycho Cvinglio vadovaujamą reformatų judėjimą Šveicarijoje. Disputą organizavo Heseno landgrafas Pilypas I, kuris siekė politinio ir karinio protestantų aljanso prieš katalikų Habsburgų imperiją. Pagrindinis nesutarimų klausimas buvo Eucharistijos doktrina, tačiau aptarti ir kiti teologiniai skirtumai.
Laikas: 1529 m. spalio 1–4 d.
Vieta: Marburgo pilis, Heseno žemė, Vokietija.
Priežastys:
- Politinė būtinybė: XVI a. pradžioje Reformacija buvo susiskaldžiusi, o katalikų jėgos, vadovaujamos Šventosios Romos imperatoriaus Karolio V, kėlė grėsmę protestantų kunigaikštystėms. 1529 m. Špejerio seime katalikų dauguma panaikino ankstesnes religines nuolaidas protestantams, o tai paskatino Pilypą I ieškoti protestantų vienybės, kad būtų galima suformuoti gynybinį aljansą (vėliau Schmalkaldeno lygą).
- Teologiniai nesutarimai: Martynas Liuteris ir Huldrychas Cvinglis, nors abu buvo Reformacijos šalininkai, nesutarė dėl esminių doktrinų, ypač Eucharistijos prigimties. Liuteris tikėjo realiu Kristaus buvimu duonoje ir vyne (konsubstanciacija), o Cvinglis laikė Eucharistiją simboliniu atminimo aktu. Šie skirtumai trukdė bendram protestantų frontui.
- Pilypo I iniciatyva: Heseno landgrafas Pilypas I, uolus protestantas, tikėjo, že teologinis susitarimas galėtų sustiprinti protestantų pozicijas prieš katalikus. Jis pakvietė pagrindinius reformatorius į Marburgą, tikėdamasis, kad diskusija padės rasti kompromisą.
Dispute dalyvavo pagrindiniai Reformacijos lyderiai ir jų šalininkai:
- Martynas Liuteris (1483–1546): Liuteronų judėjimo lyderis, Saksonijos teologas, pabrėžęs realų Kristaus buvimą Eucharistijoje.
- Huldrychas Cvinglis (1484–1531): Šveicarijos reformatų lyderis, Ciuricho reformatorius, teigęs, kad Eucharistija yra simbolinis aktas.
- Filipas Melanchtonas (1497–1560): Liuterio bendražygis, liuteronų teologas, siekęs nuosaikesnės pozicijos.
- Johannes Oecolampadius (1482–1531): Bazelio reformatorius, palaikęs Cvinglio simbolinę Eucharistijos interpretaciją.
- Martinas Buceris (1491–1551): Strasbūro reformatorius, bandęs tarpininkauti tarp Liuterio ir Cvinglio.
- Pilypas I Hesietis (1504–1567): Heseno landgrafas, disputo organizatorius ir moderatorius.
Kiti dalyviai buvo mažiau žinomi teologai ir vietos protestantų kunigaikščių atstovai. Janas Kalvinas, vėliau tapęs pagrindiniu reformatų lyderiu, dispute nedalyvavo, nes tuo metu dar nebuvo įsitvirtinęs kaip reformatorius.
Disputas vyko keturias dienas Marburgo pilies riterių salėje. Jis buvo struktūruotas kaip vieša diskusija, kurios metu reformatoriai aptarė 15 pagrindinių teologinių klausimų, vadinamų „Marburgo straipsniais“. Šie straipsniai apėmė tikėjimo pagrindus, sakramentus, bažnyčios valdžią ir kitus Reformacijos aspektus.
Pagrindiniai disputo momentai:
- Sutarimas dėl 14 straipsnių: Reformatoriai sutarė dėl 14 iš 15 straipsnių, įskaitant tikėjimą Šventąja Trejybe, Kristaus dieviškumu, išgelbėjimu per tikėjimą (sola fide) ir Biblijos autoritetu (sola scriptura). Tai rodė, kad liuteronai ir reformatitai turėjo daug bendrų principų.
- Eucharistijos nesutarimai: 15-asis straipsnis, susijęs su Eucharistija, tapo pagrindiniu ginčo objektu. Liuteris tvirtino, kad Kristaus kūnas ir kraujas yra fiziškai присутни duonoje ir vyne („hoc est corpus meum“ – „tai yra mano kūnas“), remdamasis tiesiogine Biblijos interpretacija. Cvinglis teigė, kad Eucharistija yra simbolinis Kristaus atminimo aktas, o žodžiai „tai yra mano kūnas“ turi būti suprantami perkeltine prasme („reiškia mano kūną“).
- Dramatiškas momentas: Per disputą Liuteris, norėdamas pabrėžti savo poziciją, kreida užrašė ant stalo žodžius „Hoc est corpus meum“ ir atsisakė pripažinti kitokią interpretaciją. Cvinglis, savo ruožtu, laikėsi savo simbolinės pozicijos, teigdamas, kad fizinis Kristaus buvimas prieštarauja dvasinei tikėjimo prigimčiai.
- Tarpininkavimo bandymai: Martinas Buceris ir Filipas Melanchtonas bandė rasti kompromisą, siūlydami tarpines formuluotes, tačiau nei Liuteris, nei Cvinglis nenusileido.
Marburgo straipsniai: Po disputo buvo parengtas dokumentas, kuriame išdėstyti 15 straipsnių. Nors 14 straipsnių buvo sutarta, Eucharistijos klausimas liko neišspręstas. Straipsniai tapo svarbiu Reformacijos dokumentu, atspindinčiu protestantų bandymą suvienyti savo doktrinas.
Marburgo disputas nesugebėjo suvienyti liuteronų ir reformatų judėjimų, o Eucharistijos klausimas liko pagrindiniu nesutarimų šaltiniu. Rezultatai buvo dvejopi:
- Teigiami rezultatai:
- Disputas išaiškino teologinius skirtumus tarp liuteronų ir reformatų, padėdamas abiem pusėms aiškiau apibrėžti savo doktrinas.
- Sutarimas dėl 14 straipsnių parodė, kad protestantai turi bendrą pagrindą, kuris vėliau padėjo formuoti Schmalkaldeno lygą (1531 m.), gynybinį protestantų aljansą.
- Disputas sustiprino Pilypo I autoritetą kaip protestantų lyderio, o Hesenas tapo svarbiu Reformacijos centru.
- Neigiami rezultatai:
- Nesutarimai dėl Eucharistijos gilino liuteronų ir reformatų susiskaldymą, trukdydami suformuoti vieningą protestantų frontą prieš katalikus.
- Liuteris atsisakė bendradarbiauti su Cvingliu, laikydamas jo poziciją pernelyg radikalia. Cvinglis, savo ruožtu, jautėsi įžeistas Liuterio užsispyrimo.
- Susiskaldymas turėjo ilgalaikių pasekmių, nes liuteronai ir reformatitai (vėliau kalvinistai) vystėsi kaip atskiros protestantizmo atšakos.
Po disputo Cvinglis žuvo 1531 m. Antrajame Kappelio kare, o Liuteris tęsė savo reformas Vokietijoje. Janas Kalvinas, perėmęs reformatų vadovavimą, vėliau bandė sušvelninti nesutarimus, tačiau Eucharistijos klausimas liko aktualus protestantų teologijoje.
Istorinės detalės
- Pilypo I vaidmuo: Heseno landgrafas Pilypas I buvo ne tik disputo organizatorius, bet ir aktyvus Reformacijos rėmėjas. Jo tikslas buvo ne tik teologinis, bet ir politinis – sukurti stiprią protestantų koaliciją prieš Habsburgus.
- Liuterio užsispyrimas: Liuterio atsisakymas kompromisui buvo iš dalies nulemtas jo baimės, kad bet kokios nuolaidos gali susilpninti liuteronų pozicijas ir paskatinti radikalesnius judėjimus, tokius kaip anabaptistai.
- Cvinglio simbolizmas: Cvinglio pozicija atspindėjo jo humanistinį išsilavinimą ir norą pašalinti bet kokius „stabmeldiškus“ elementus iš krikščionybės, pabrėžiant dvasinę, o ne fizinę sakramentų prigimtį.
- Marburgo straipsnių reikšmė: Nors straipsniai nepasiekė vienybės, jie tapo svarbiu dokumentu, kurį vėliau naudojo reformatų ir liuteronų teologai, ieškodami bendrų principų.
- Poveikis Lietuvai: Marburgo disputo idėjos netiesiogiai pasiekė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę per reformatų bendruomenes, ypač per Radvilų globojamas bažnyčias. LDK reformatų sinodai rėmėsi Cvinglio ir vėliau Kalvino idėjomis, formuodami savo liturgiją.
Žymios citatos
- Martynas Liuteris: „Hoc est corpus meum – tai yra mano kūnas. Šie žodžiai yra aiškūs, ir aš jų nesitrauksiu!“ (Per disputą, pabrėždamas realų Kristaus buvimą Eucharistijoje.)
- Huldrychas Cvinglis: „Eucharistija yra Kristaus atminimo šventė, o ne fizinis Jo kūno valgymas. Dievas veikia per dvasią, o ne per materiją.“
- Pilypas I Hesietis: „Jei negalime sutarti dėl visko, bent jau raskime bendrą pagrindą, kad galėtume kartu kovoti už tikėjimą.“
- Martinas Buceris: „Tiesa yra viena, tačiau mūsų supratimas skiriasi. Turime ieškoti vienybės Kristuje, o ne ginčuose.“
- Filipas Melanchtonas: „Eucharistijos klausimas neturėtų mūsų skirti; svarbiausia yra tikėjimas ir Dievo Žodis.“
Marburgo disputas buvo drąsus, bet nesėkmingas bandymas suvienyti Reformacijos judėjimus, atskleidęs gilius teologinius skirtumus tarp liuteronų ir reformatų. Nors jis nepasiekė politinės ar religinės vienybės, disputas padėjo aiškiau apibrėžti protestantų doktrinas ir sustiprino jų pasiryžimą ginti savo tikėjimą. Eucharistijos klausimas liko neišspręstas, tačiau Marburgo straipsniai tapo svarbiu žingsniu formuojant protestantų tapatybę. Disputo palikimas primena, kad net didžiausi reformatoriai susidurdavo su iššūkiais, siekdami bendro tikslo, o jų diskusijos padėjo pagrindą šiuolaikinei krikščionių įvairovei.