Mansūros mūšis, žinomas kaip Battle of Mansurah anglų kalboje ir معركة المنصورة (Maʿrakat al-Manṣūra) arabų kalboje, įvyko 1221 m. rugpjūčio 26–30 d. netoli Mansūros miesto, Nilo deltoje, Egipte, per Penktąjį kryžiaus žygį. Šis susirėmimas tapo triuškinančiu kryžiuočių pralaimėjimu, užbaigusiu jų viltis užkariauti Egiptą ir atkovoti Jeruzalę, tuo pačiu įtvirtindamas Ajubidų dominavimą regione.
Penktasis kryžiaus žygis (1217–1221 m.), paskelbtas popiežiaus Inocento III, turėjo tikslą užkariauti Egiptą – turtingą ir strategiškai svarbų regioną, laikomą raktu į Jeruzalės atgavimą. Kryžiuočiai, vadovaujami Jeruzalės karaliaus Jono de Brieno, Vengrijos karaliaus Andriaus II ir Austrijos kunigaikščio Leopoldo VI, 1218 m. užėmė Damjetos uostą Egipte po ilgos apgulties. Tačiau dvejus metus trukusios derybos su Ajubidų sultonu Al-Kamilu, ligos ir resursų trūkumas susilpnino kryžiuočius. Nepaisydami Al-Kamilo taikos pasiūlymo grąžinti Jeruzalę mainais už Damjetos atidavimą, kryžiuočiai, spaudžiami popiežiaus legato kardinolo Pelagijaus, nusprendė žygiuoti į Kairą, tikėdamiesi priversti sultoną kapituliuoti.
Ajubidai, suvokdami grėsmę, sustiprino gynybą Nilo deltoje. Al-Kamilas, remiamas savo brolių Al-Muazzamo ir Al-Ašrafo, suplanavo gudrią strategiją – įvilioti kryžiuočius į pelkėtą Mansūros apylinkių reljefą per Nilo potvynių sezoną, kur jie taptų pažeidžiami. Kryžiuočių užsispyrimas ir prastas planavimas nulėmė jų žlugimą.
Kas dalyvavo?
- Kryžiuočių pajėgos: Apie 20 000–30 000 karių, įskaitant sunkiąją kavaleriją, pėstininkus, tamplierių ir hospitaljerų ordinų riterius bei savanorius iš Europos. Vadovavo Jonas de Brienas, tačiau kardinolas Pelagijus, kaip popiežiaus atstovas, dažnai perimdavo sprendimų kontrolę, sukeldamas įtampą tarp karinių ir dvasinių vadų. Armija buvo išvarginta ligų (ypač dizenterijos), bado ir nesutarimų dėl strategijos.
- Ajubidų pajėgos: Al-Kamilo armija, siekusi apie 30 000 karių, buvo sudaryta iš lengvosios kavalerijos, pėstininkų, lankininkų ir vietinių Egipto milicijų. Ajubidai turėjo esminį pranašumą – puikų Nilo deltos reljefo išmanymą ir galimybę valdyti potvynius per kanalų sistemą. Al-Kamilas buvo patyręs strategas, mokėjęs išnaudoti priešo klaidas.
1221 m. liepos pabaigoje kryžiuočiai paliko Damjetą ir patraukė į Kairą palei Nilo krantus, lydimi vilčių apie greitą pergalę. Al-Kamilas, vengdamas tiesioginės konfrontacijos, naudojo partizaninę taktiką: jo lengvoji kavalerija puldinėjo kryžiuočių tiekimo linijas, o žvalgai viliojo juos gilyn į pelkėtą Nilo deltos labirintą. Rugpjūčio pradžioje kryžiuočiai pasiekė Mansūrą, tačiau jų stovykla atsidūrė nepalankioje pozicijoje – apsupta Nilo atšakų ir pelkių, ribojančių manevravimą.
Rugpjūčio 26 d. Ajubidai sustiprino puolimus, atkirsdami kryžiuočius nuo atsargų. Al-Kamilas, pasitelkęs inžinerinį meistriškumą, įsakė atidaryti Nilo kanalų užtvankas, užtvindydamas kryžiuočių stovyklą. Pelkėse įstrigę kariai tapo lengvu taikiniu Ajubidų lankininkams ir kavalerijai, kurie apšaudė juos iš saugaus atstumo. Rugpjūčio 28–30 d. kryžiuočiai, vadovaujami Jono de Brieno, desperatiškai bandė trauktis atgal į Damjetą, tačiau buvo apsupti Bahr al-Saghir kanalo apylinkėse. Potvyniai, ligos ir nuolatiniai antpuoliai sunaikino jų rikiuotę. Beviltiškoje padėtyje Pelagijus ir Jonas de Brienas sutiko pasiduoti, pasirašydami paliaubų sutartį rugpjūčio 30 d. Mainais už saugų išvykimą kryžiuočiai grąžino Damjetą Al-Kamilui.
Ajubidai laimėjo pergalę be didelio atviro mūšio, išnaudodami gamtos jėgas ir strateginį pranašumą. Kryžiuočiai prarado tūkstančius karių dėl skendimų, ligų ir smulkių susirėmimų, o jų armija buvo visiškai demoralizuota. Pagal sutartį jie paliko Damjetą ir evakavosi iš Egipto, užbaigdami Penktąjį kryžiaus žygį be jokių teritorinių laimėjimų. Al-Kamilas, parodydamas kilnumą, leido kryžiuočiams pasiimti savo ginklus ir relikvijas, tačiau jų svajonės apie Egiptą žlugo.
Mansūros mūšis turėjo ilgalaikių padarinių:
- Kryžiuočių strategijos posūkis: Nesėkmė Egipte įrodė, kad kariniai žygiai į Nilo deltą yra pernelyg rizikingi, paskatindama būsimus kryžiaus žygius (pvz., Šeštąjį) rinktis diplomatiją.
- Ajubidų galios įtvirtinimas: Al-Kamilo pergalė sustiprino jo autoritetą, leisdama jam konsoliduoti valdžią Egipte ir Sirijoje prieš būsimus iššūkius.
- Krikščionių demoralizacija: Pralaimėjimas sumažino Europos entuziazmą naujiems kryžiaus žygiams, nukreipdamas dėmesį į kitas kovas, tokias kaip Rekonkista Ispanijoje.
Neįprastos istorijos ir faktai
- Vietos žvejai, dirbę Nilo deltoje, slapta pranešinėjo Al-Kamilui apie kryžiuočių stovyklos silpnybes, padėdami tiksliai suplanuoti potvynių taktiką.
- Kryžiuočių stovykloje siautėjo tokia stipri dizenterija, kad kai kurie kariai, anot kronikų, meldėsi mirčiai, kad išvengtų kančių purve ir karštyje.
- Al-Kamilas, prieš atidarydamas užtvankas, pasiuntė pasiuntinį su paskutiniu taikos pasiūlymu, tačiau Pelagijus jį atmetė, tikėdamasis „dieviško įsikišimo“, kuris niekada neįvyko.
- Vietos legenda pasakoja, kad po mūšio Nilo vandenyse buvo tiek daug kryžiuočių šarvų, kad žuvys „blizgėjo kaip sidabras“, atspindėdamos saulę.
Citatos
- Kryžiuočių kronikininkas Vilhelmas iš Tyro: „Mansūroje upė tapo mūsų priešu, o mūsų tikėjimas buvo išbandomas pelkių gniaužtuose.“
- Musulmonų istorikas Ibn Wasil: „Al-Kamilas valdė vandenis, ir krikščionių armija paskendo savo pačių užsispyrimo jūroje.“
- Šiuolaikinis istorikas Jonathan Riley-Smith: „Mansūros mūšis parodė, kad gamta ir gudrumas gali būti galingesni už bet kokią armiją.“
Mansūros mūšis tapo skaudžiu kryžiuočių pralaimėjimu, pabrėžusiu strateginio planavimo ir vietovės išmanymo svarbą. Al-Kamilo triumfas ne tik apsaugojo Egiptą, bet ir paliko neišdildomą pėdsaką kryžiaus žygių istorijoje, parodydamas, kad kartais pergalę lemia ne kardas, o upės srovė.