Mancikerto mūšis, žinomas kaip Battle of Manzikert anglų kalboje ir Μάχη του Μαντζικέρτ (Máchē tou Mantzikért) graikų kalboje, įvyko 1071 m. rugpjūčio 26 d. netoli Mancikerto miesto, rytinėje Mažosios Azijos dalyje (dabartinė Turkija). Ši kova tarp Bizantijos imperijos, vadovaujamos imperatoriaus Romano IV Diogeno, ir Seldžiukų turkų, vadovaujamų sultono Alp Arslano, tapo lemiamu momentu, atvėrusiu kelią turkų įsiveržimui į Anatoliją ir pradėjusiu Bizantijos imperijos nuosmukį.
XI a. Bizantijos imperija buvo susilpnėjusi dėl vidinių politinių intrigų, ekonominių sunkumų ir nuolatinių karų su kaimynais. Tuo metu Seldžiukų turkai, vadovaujami Alp Arslano, sparčiai plėtė savo teritorijas Persijoje ir Mesopotamijoje, siekdami užkariauti naujas žemes ir įtvirtinti islamo įtaką. Seldžiukai dažnai rengdavo reidus į Bizantijos rytines provincijas, grobdami turtus ir destabilizuodami regioną.
1068 m. sostą užėmęs Romanas IV Diogenas nusprendė sustabdyti seldžiukų grėsmę ir atkurti imperijos kontrolę Anatolijoje, kuri buvo gyvybiškai svarbi dėl savo žemės ūkio ir karinių išteklių. 1071 m. jis surinko didelę armiją ir patraukė į rytus, siekdamas užimti Mancikertą – strateginį pasienio miestą. Alp Arslanas, sužinojęs apie Bizantijos žygį, nutraukė savo kampaniją Sirijoje ir pasuko į šiaurę, pasiruošęs mūšiui.
Kas dalyvavo?
- Bizantijos pajėgos: Apie 40 000–70 000 karių, įskaitant sunkiąją kavaleriją (katafraktus), pėstininkus, samdinius (normanus, frankus, pečenegus) ir vietines armėnų bei gruzinų pajėgas. Vadovavo imperatorius Romanas IV Diogenas, asistuojamas generolo Androniko Duko. Armija buvo įvairi, tačiau susiskaldžiusi dėl politinių intrigų ir nepatikimų sąjungininkų.
- Seldžiukų pajėgos: Apie 20 000–30 000 karių, daugiausia lengvoji kavalerija, lankininkai ir pėstininkai, vadovaujami sultono Alp Arslano. Seldžiukai buvo mobilesni, gerai organizuoti ir išmanė stepių karo taktiką, pagrįstą greitais antpuoliais ir apsimestiniu traukimusi.
Rugpjūčio 25 d. Romanas IV užėmė Mancikertą, tačiau seldžiukų žvalgai jau stebėjo jo armiją. Alp Arslanas, žinodamas apie Bizantijos armijos dydį, pasirinko partizaninę taktiką, siųsdamas lengvąją kavaleriją puldinėti bizantiečių flangus. Romanas, siekdamas ryžtingos pergalės, rugpjūčio 26 d. išrikiavo savo pajėgas mūšiui, centre pastatydamas pėstininkus, o flanguose – kavaleriją.
Mūšis prasidėjo seldžiukų strėlių salvėmis, kurios provokavo bizantiečius. Romanas įsakė savo centrui pulti, tačiau seldžiukai, naudodami apsimestinio traukimosi taktiką, viliojo bizantiečius į atvirą lauką. Dienai einant į pabaigą, Romanas įsakė trauktis atgal į stovyklą, bet šis manevras sukėlė chaosą. Andronikas Dukas, vadovavęs rezervui, tyčia ar dėl nesusipratimo atsitraukė, palikdamas imperatoriaus pajėgas be paramos.
Seldžiukų kavalerija pasinaudojo situacija, apsupdama bizantiečių centrą. Romanas IV buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę, o didžioji dalis jo armijos – sunaikinta arba išsisklaidė. Bizantijos nuostoliai siekė apie 10 000–20 000 karių, o seldžiukų – gerokai mažesni, apie 2 000–5 000.
Seldžiukai laimėjo triuškinančią pergalę. Alp Arslanas elgėsi kilniai su belaisviu Romanu IV, paleisdamas jį mainais už išpirką ir taikos sutartį, tačiau Romanas, grįžęs į Konstantinopolį, buvo nuverstas ir apakintas dėl politinių intrigų. Seldžiukai ėmė laisvai skverbtis į Anatoliją, užkariaudami dideles teritorijas, kurios tapo Turkijos pamatu.
Mancikerto mūšis turėjo ilgalaikių padarinių:
- Bizantijos nuosmukis: Praradus Anatoliją, imperija neteko svarbių išteklių ir karinės galios, o vidiniai konfliktai dar labiau ją susilpnino, galiausiai privedę prie Konstantinopolio žlugimo 1453 m.
- Seldžiukų ekspansija: Pergalė įtvirtino seldžiukų dominavimą Mažojoje Azijoje, kur jie įkūrė Rum sultonatą, padėdami pagrindą Osmanų imperijai.
- Kryžiaus žygių pradžia: Bizantijos silpnumas paskatino imperatorių Aleksijų I Komneną kreiptis pagalbos į popiežių, kas 1095 m. išprovokavo Pirmąjį kryžiaus žygį.
Neįprastos istorijos ir faktai
- Alp Arslanas, sužinojęs, kad Romanas IV yra belaisvis, iš pradžių netikėjo, sakydamas: „Kaip imperatorius galėjo taip lengvai patekti į mūsų rankas?“ Jis vaišino Romaną kaip garbės svečią, parodydamas riteriškumą.
- Vietos legenda pasakoja, kad prieš mūšį Romanas sapnavo pralaimėjimą, tačiau jo patarėjai ragino kautis, tikėdamiesi šlovės.
- Bizantijos armijoje tarnavę pečenegų samdiniai per mūšį perėjo į seldžiukų pusę, matydami jų pranašumą, kas pagilino chaosą.
- Seldžiukų lankininkai naudojo kompozitinius lankus, kurie buvo tokie efektyvūs, kad jų strėlės galėjo perverti bizantijų šarvus iš didelio atstumo.
Citatos
- Alp Arslanas (priskiriama): „Jei laimėsiu, tai Dievo valia; jei pralaimėsiu, mirsiu kaip karys.“
- Bizantijos istorikas Mykolas Psellas: „Mancikerte mūsų imperija prarado savo širdį, o Anatolija tapo turkų žeme.“
- Šiuolaikinis istorikas John Julius Norwich: „Mancikertas buvo ne tik mūšis, bet ir Bizantijos eros pabaigos pradžia.“
Mancikerto mūšis tapo vienu svarbiausių XI a. įvykių, pakeitusių Mažosios Azijos ir Bizantijos likimą. Alp Arslano pergalė ne tik atvėrė kelią turkų įsivyravimui, bet ir paliko neišdildomą pėdsaką, formuojantį regiono istoriją šimtmečiams.