Liono II susirinkimas, įvykęs 1274 m., yra vienas svarbiausių viduramžių Bažnyčios įvykių, atspindintis XIII a. krikščionybės pastangas spręsti teologinius, politinius ir administracinius iššūkius.
Susirinkimas vyko 1274 m. gegužės 7 d. – liepos 17 d. Lione, tuometinėje Prancūzijos karalystėje, esančioje Šventojoje Romos imperijoje. Posėdžiai greičiausiai vyko Liono katedroje (Šv. Jono katedroje) ir aplinkiniuose rūmuose. Lionas buvo pasirinktas dėl savo strateginės padėties – netoli Alpių, jungiančių Italiją ir Šiaurės Europą, ir kaip neutrali vieta, toli nuo Romos politinių intrigų. XIII a. Lionas buvo klestintis prekybos centras, kurio gatvėse šurmuliavo pirkliai, piligrimai ir dvasininkai, o Ronos upė atspindėjo miesto turtus.
Originalo kalba (lotynų) susirinkimas vadinamas Concilium Lugdunense Secundum („Antrasis Liono susirinkimas“), nes sekė po Liono I susirinkimo (1245 m.). Šiuolaikinėje istoriografijoje jis žinomas kaip „Liono II susirinkimas“ arba „Antrasis Liono susirinkimas“. Katalikų tradicijoje jis vadinamas „Keturioliktuoju ekumeniniu susirinkimu“. Alternatyviai, kai kuriuose šaltiniuose jis vadinamas „Susivienijimo susirinkimu“, pabrėžiant jo tikslą suvienyti Rytų ir Vakarų Bažnyčias.
Susirinkime dalyvavo apie 500 vyskupų, 60 abatų ir daugiau nei 1000 kitų dvasininkų, taip pat pasaulietiniai lyderiai. Svarbiausi dalyviai:
- Popiežius Grigalius X, sušaukęs susirinkimą, siekdamas Bažnyčios reformos ir kryžiaus žygių organizavimo.
- Mykolas VIII Paleologas, Bizantijos imperatorius, atsiuntęs delegaciją, vadovaujamą patriarcho Germano III ir Teofano Nikėjos, siekdamas Bažnyčių susivienijimo.
- Tomas Akvinietis ir Bonaventūra, žymūs teologai, dalyvavę kaip konsultantai, nors Tomas Akvinietis mirė kelionėje į Lioną.
- Karalius Pilypas III Prancūzas ir kiti Europos valdovai ar jų atstovai, aptarę kryžiaus žygių finansavimą.
- Rytų Bažnyčios atstovai, įskaitant graikų ortodoksų vyskupus, kurie buvo spaudžiami priimti uniją.
Įdomus faktas: Tomas Akvinietis, keliaudamas į susirinkimą, susižeidė galvą, atsitrenkęs į medžio šaką, ir netrukus mirė vienuolyne netoli Romos. Jo nebuvimas buvo jaučiamas, nes jo teologinės įžvalgos galėjo paveikti diskusijas apie uniją.
Susirinkimas nagrinėjo kelis esminius klausimus:
- Rytų ir Vakarų Bažnyčių susivienijimas: Po 1054 m. schizmos Bizantijos imperatorius Mykolas VIII siekė unijos, kad gautų Vakarų pagalbą prieš osmanų grėsmę.
- Kryžiaus žygiai: Po nesėkmingų ankstesnių žygių, susirinkimas aptarė naujo kryžiaus žygio organizavimą ir finansavimą.
- Bažnyčios reforma: Buvo siekiama spręsti dvasininkų korupciją, simoniją ir kitas administracines problemas.
- Teologiniai klausimai: Ypatingai buvo aptarta Filioque doktrina (Šventosios Dvasios kilmės klausimas) ir popiežiaus primatas.
Diskusijos buvo sudėtingos, ypač dėl Filioque – graikai priešinosi lotynų teiginiui, kad Šventoji Dvasia kyla „ir iš Sūnaus“. Bizantijos delegacija, spaudžiama Mykolo VIII, galiausiai nusileido, tačiau šis sprendimas buvo nepopuliarus Konstantinopolyje.
Susirinkimo sprendimai buvo ambicingi, bet nevienodai sėkmingi:
- Bažnyčių unija: Oficialiai paskelbta Rytų ir Vakarų Bažnyčių susivienijimo deklaracija (Unio Ecclesiarum). Graikai pripažino popiežiaus primatą ir Filioque doktriną, tačiau unija buvo labiau politinė nei nuoširdi.
- Kryžiaus žygių finansavimas: Nuspręsta šešerius metus rinkti dešimtinę kryžiaus žygiams, tačiau naujas žygis taip ir neįvyko.
- Bažnyčios reformos: Priimtos 22 konstitucijos, įskaitant Ubi periculum, nustatančią popiežiaus rinkimų taisykles (konklavą), kad būtų išvengta ilgų vakansijų.
- Teologiniai patvirtinimai: Patvirtinta Filioque doktrina ir popiežiaus autoritetas, kas tapo kliūtimi ilgalaikei unijai.
Sprendimai buvo išplatinti per Bažnyčią, o unijos deklaracija iškilmingai paskelbta Liono katedroje.
Liono II susirinkimas turėjo mišrų poveikį:
- Bažnyčių unija: Unija buvo trumpalaikė – Bizantijos visuomenė ir dvasininkija ją atmetė, o po Mykolo VIII mirties (1282 m.) Konstantinopolis oficialiai atšaukė susitarimus.
- Kryžiaus žygių nesėkmė: Planuotas žygis neįvyko dėl politinių nesutarimų ir lėšų trūkumo.
- Popiežiaus rinkimų reforma: Ubi periculum tapo ilgalaikiu Bažnyčios rinkimų pagrindu, naudojamu iki šiol.
- Teologinė įtampa: Filioque ir popiežiaus primato patvirtinimas gilino Rytų ir Vakarų nesutarimus.
Ilgainiui susirinkimas prisimenamas kaip ambicingas, bet ribotai sėkmingas bandymas suvienyti krikščionybę ir reformuoti Bažnyčią.
Citatos ir istorijos
- Grigaliaus X kalba: „Tegul Bažnyčia tampa viena, kaip Kristus meldėsi, kad visi būtų viena.“ Ši citata atspindi popiežiaus viltį dėl unijos.
- Bizantijos delegato skundas: „Mes priėmėme uniją dėl imperatoriaus, bet mūsų širdys lieka su ortodoksija,“ – tariamai pasakė vienas graikų vyskupas, grįžęs į Konstantinopolį.
- Istorija apie Bonaventūrą: Bonaventūra, pranciškonų teologas, susirinkime buvo toks įtakingas, kad jo pamokslai traukė minias. Pasak legendos, jis kartą per posėdį nuramino ginčą, pacitavęs šv. Pranciškaus žodžius apie nuolankumą.
- Susirinkimo metu Liono turguje prekeiviai pardavinėjo „šventas relikvijas“, kurios, anot vietinių, buvo pagamintos vietoje. Šis epizodas atspindi viduramžių piligrimystės ir komercijos derinį.