Lilita, kurios originalus hebrajiškas vardas yra לִילִית (Lilit), o angliška versija – Lilith, yra viena iš labiausiai intriguojančių ir daugiasluoksnių figūrų, atsiradusių Artimųjų Rytų folklore ir vėliau įsitvirtinusių žydų mistinėje tradicijoje. Nors populiariojoje kultūroje ji geriausiai žinoma kaip pirmoji Adomo žmona, tapusi demoniška būtybe, jos šaknys yra kur kas senesnės ir siekia senovės Mesopotamijos mitologiją. Ji nėra tiesiog velnė, o veikiau sudėtingas simbolis, įkūnijantis nepriklausomybę, maištą, nepažabojamą moterišką prigimtį ir pavojingą, bet viliojančią laisvę.
Jos kilmė siejama su šumerų ir babiloniečių demonėmis, vadinamomis lilitu. Tai buvo sparnuotos dvasios, siejamos su vėju, audromis, nevaisingumu ir mirtimi. Šios būtybės, kaip tikėta, puldinėdavo vyrus miegančius ir kenkdavo gimdyvėms bei naujagimiams. Vienintelis Lilitos paminėjimas Hebrajų Biblijoje (Senajame Testamente) yra pranašo Izaijo knygoje (Iz 34:14), kur aprašoma apleista ir nuniokota Edomo žemė. Pranašas vardija būtybes, kurios apsigyvens griuvėsiuose, ir tarp hienų bei šakalų pamini Lilitą. Tiesa, vertėjų nuomonės dėl šio žodžio skiriasi – kai kuriuose vertimuose jis verčiamas kaip „pelėda kranksė“ ar „nakties šmėkla“, tačiau sąsaja su demoniška nakties būtybe išlieka.
Pati garsiausia istorija, pavertusi Lilitą legenda, nėra aprašyta Biblijos Pradžios knygoje, o atsirado kur kas vėliau, viduramžių žydų folklore. Ji detaliausiai papasakota satyriniame ir kontroversiškame tekste „Beno Siros Alfabetas“ (Alphabet of Ben Sira), parašytame maždaug tarp VIII ir X amžiaus. Pasak šio teksto, Lilita, kaip ir Adomas, buvo sukurta iš tos pačios žemės, todėl laikė save lygia jam. Kai Adomas bandė priversti ją atsigulti po juo lytinio akto metu, Lilita įsižeidė, tvirtindama: „Kodėl aš turiu gulėti po tavimi? Aš taip pat buvau sukurta iš dulkių, todėl esu tau lygi.“ Jų ginčas peraugo į atvirą konfliktą. Supratusi, kad Adomas jos nepripažins lygiaverte partnere, Lilita ištarė slaptąjį, neištariamąjį Dievo vardą, pakilo į orą ir pabėgo iš Edeno sodo.
Pagal šią legendą, Dievas, išgirdęs Adomo skundus, pasiuntė tris angelus – Senojų, Sansenojų ir Semangelofą – kad sugrąžintų Lilitą. Jie pasivijo ją prie Raudonosios jūros ir pagrasino, kad jei ji negrįš, kasdien mirs po šimtą jos vaikų (demonų). Lilita atsisakė grįžti į Edeną ir paklusti Adomui. Vietoj to, ji prisiekė, kad nuo šiol kenks žmonių naujagimiams: berniukams iki aštuntos dienos (apipjaustymo), o mergaitėms – iki dvidešimtos. Tačiau ji taip pat davė pažadą: pamačiusi amuletą su trijų ją persekiojusių angelų vardais, ji paliks kūdikį ramybėje. Taip gimė tradicija kabinti amuletus virš kūdikių lopšių, siekiant apsisaugoti nuo Lilitos. Po jos pabėgimo Dievas iš Adomo šonkaulio sukūrė nuolankesnę partnerę – Ievą.
Naudotojo paminėtas teiginys, kad Lilita „mokė Adomą pasaulio taisyklių“, nėra tiesiogiai randamas senuosiuose tekstuose. Tai labiau moderni, feministinė jos paveikslo interpretacija. Šiuolaikinėje perspektyvoje Lilita matoma ne kaip pikta demonė, o kaip pirmoji moteris, pareikalavusi lygybės ir atsisakiusi paklusti patriarchalinei tvarkai. Jos pabėgimas iš rojaus yra ne nuodėmė, o išsivadavimo aktas. Šiame kontekste jos „mokymas“ galėtų būti suprantamas metaforiškai: ji simbolizuoja draudžiamas žinias, asmeninę galią ir autonomiją – tas „taisykles“, kurios egzistuoja už patriarchalinės sistemos ribų. Ji yra Ievos, simbolizuojančios nuolankumą ir paklusnumą, priešingybė. Lilita yra laukinė, neprijaukinta moteriškumo pusė, kuri atsisako būti apibrėžta per santykį su vyru.
Lilitos figūra per amžius evoliucionavo nuo miglotos Mesopotamijos dvasios iki pagrindinės žydų folkloro antiherojės, o galiausiai tapo galingu moterų nepriklausomybės ir pasipriešinimo simboliu. Ji yra priminimas apie tai, kas buvo išstumta iš oficialiosios istorijos – balsas, kuris pareikalavo lygybės pačioje kūrinijos aušroje ir pasirinko tremtį, o ne nuolankumą.