Lepanto mūšis, įvykęs 1571 m. spalio 7 d., buvo didžiulis jūrų mūšis, suvedęs į kovą krikščioniškųjų valstybių sąjungą – Šventąją Lygą – ir galingąją Osmanų imperiją. Šis mūšis, vykęs Patrų įlankoje, prie Graikijos vakarinės pakrantės (netoli dabartinio Nafpaktos miesto, kuris turkų vadinamas Lepanto), buvo ne tik vienas didžiausių jūrų mūšių istorijoje, bet ir simbolinis bei strateginis posūkis kovoje dėl Viduržemio jūros kontrolės.
XVI amžiuje Osmanų imperija buvo pasiekusi savo galios viršūnę. Po Konstantinopolio užkariavimo 1453 m., ji nuolat plėtėsi tiek sausumoje, tiek jūroje, grasindama Vakarų Europai. Osmanų laivynas dominavo rytinėje Viduržemio jūros dalyje, o jų reidai kėlė nuolatinę grėsmę krikščioniškosioms pakrantėms.
1570 m. Osmanų imperija užėmė Kipro salą, kuri priklausė Venecijos Respublikai.1 Tai tapo paskutiniu lašu, paskatinusiu popiežių Pijų V imtis iniciatyvos ir suburti krikščioniškąsias valstybes kovai. Popiežius sėkmingai įtikino ilgą laiką tarpusavyje kariavusias valstybes susivienyti į Šventąją Lygą.
Šventąją Lygą sudarė:
- Ispanija (įskaitant Neapolį, Siciliją ir Sardiniją) – pagrindinė karinė jėga.
- Venecijos Respublika – patyrusi jūrinė valstybė, kuriai Kipro praradimas buvo itin skaudus.
- Popiežiaus valstybės.
- Genujos Respublika.
- Savojos kunigaikštystė.
- Maltos hospitaljerų riteriai.
- Smulkesnės italų valstybės.
Šventosios Lygos laivynui vadovavo charizmatiškas ir talentingas Ispanijos karaliaus Pilypo II netikras brolis, Don Chuanas Austras (Don Juan de Austria). Osmanų laivynui vadovavo Ali Paša.
1571 m. spalio 7 d. abu laivynai susitiko Patrų įlankoje. Krikščionių laivyną sudarė apie 200 galėjų (ir šeši naujoviški, galingesni laivai – galerasai), o Osmanų – apie 300 laivų, daugiausia galėjų ir galijotų. Nors Osmanai turėjo daugiau laivų, krikščionys pasižymėjo pranašumu artilerijos ir pėstininkų, ypač ispanų tercijų, kokybe.
Mūšis buvo itin įnirtingas ir brutalus, dažnai peraugdavęs į laivų abordažus ir rankinę kovą. Abi pusės demonstravo didelį ryžtą. Krikščionių pajėgos efektyviai pasinaudojo savo sunkiąja artilerija, ypač galeonų, kurie galėjo apšaudyti Osmanų laivus iš didesnio nuotolio ir didesne jėga.
Lemiamu momentu tapo tiesioginė Don Chuano Austros flagmano „Real“ kova su Ali Pašos flagmanu „Sultana“. Ali Paša žuvo mūšyje, jo galva buvo nukirsta ir iškelta ant stiebo, kas sukėlė didžiulę paniką Osmanų pajėgose ir smarkiai paveikė jų moralę. Nors Osmanų dešinysis sparnas, vadovaujamas Uludžo Ali, sugebėjo prasiveržti ir padarė nuostolių krikščionims, galiausiai bendra krikščionių pergalė buvo akivaizdi.
Mūšis truko apie penkias valandas ir baigėsi visišku Osmanų laivyno sutriuškinimu.
Mūšio rezultatai ir pasekmės
Krikščionių pusės nuostoliai:
- Apie 7 500 – 10 000 žuvusiųjų.
- Apie 13 sunaikintų galėjų.
Osmanų pusės nuostoliai:
- Apie 20 000 – 30 000 žuvusiųjų.
- Apie 117 galėjų ir 20 galijotų paimta į nelaisvę.
- Apie 50 laivų nuskandinta arba sudeginta.
- Apie 12 000 krikščionių vergų išlaisvinta.
Lepanto mūšio reikšmė:
- Psichologinė pergalė: Tai buvo pirmoji didelė Osmanų laivyno nesėkmė po daugelio metų sėkmingos ekspansijos. Mitas apie Osmanų nenugalimumą jūroje buvo sugriautas, o tai smarkiai pakėlė krikščioniškosios Europos moralę ir pasitikėjimą savo jėgomis.
- Laikinas Osmanų ekspansijos sustabdymas: Nors Osmanai greitai atstatė savo laivyną (per trumpiau nei metus), Lepanto mūšis laikinai sustabdė jų veržimąsi į Vakarų Viduržemio jūrą ir leido krikščioniškosioms valstybėms atsikvėpti.
- Rožinio reikšmė: Katalikų tradicijoje Lepanto mūšis yra glaudžiai susijęs su Švč. Mergelės Marijos Rožinio malda. Popiežius Pijus V ragino visus melstis Rožinį už krikščionių pergalę. Po pergalės jis įsteigė Švč. Mergelės Marijos Pergalės (vėliau – Rožinio Karalienės) šventę, kuri minima spalio 7 d.
- Paskutinis didelis galėjų mūšis: Lepanto yra laikomas paskutiniu dideliu jūrų mūšiu, kuriame dominavo ir didžiausią vaidmenį atliko irkliniai laivai – galėjos. Vėliau jūrinėje karyboje vis labiau dominavo buriniai laivai su sunkiąja artilerija.
- Ribotas ilgalaikis poveikis: Nepaisant didžiulės pergalės, ilgalaikė strateginė nauda buvo ribota.2 Šventoji Lyga netrukus subyrėjo dėl savo narių tarpusavio nesutarimų. Osmanai per kelis metus atsistatė ir netgi vėl atsiėmė Tunisą iš Ispanijos 1574 m. Kipras liko Osmanų rankose.
Nepaisant riboto ilgalaikio strateginio poveikio, Lepanto mūšis išlieka vienu svarbiausių jūrų mūšių istorijoje, žymintis esminį posūkį ir simbolizuojantis krikščioniškojo pasaulio ryžtą ginti savo tikėjimą ir teritorijas nuo Osmanų ekspansijos. Tai buvo pergalė, įkvėpusi visą Europą ir įėjusi į istoriją kaip vienas didžiausių jūrų susirėmimų.