„Lavono sinodas“ (lot. Synodus Horrenda arba Cadaver Synod), įvykęs 897 m. sausį Romoje, Laterano bazilikoje, yra vienas kraupiausių ir keisčiausių epizodų Katalikų Bažnyčios istorijoje. Šis makabriškas teismas, kuriame buvo teisiamas jau devynis mėnesius miręs popiežius Formozas, tapo simboliu IX a. pabaigos popiežystės moralinio ir politinio nuosmukio. Surengtas popiežiaus Stepono VI (arba VII, priklausomai nuo numeracijos) iniciatyva, sinodas atspindėjo ne tik asmenines ir politines intrigas, bet ir chaotišką Romos bei Šventosios Romos imperijos situaciją. Šis straipsnis detaliai aprašo, kaip vyko „Lavono sinodas“, remiantis to meto kronikomis, istorikų interpretacijomis ir kontekstinėmis aplinkybėmis, papildant pasakojimą intriguojančiomis detalėmis.
Steponas VI (arba VII) popiežiumi buvo išrinktas 896 m. gegužę, audringame IX a. pabaigos Romos politiniame kontekste, kur popiežiaus sostas dažnai tapdavo galingų aristokratų ir imperinių frakcijų žaislu. Jo išrinkimas nebuvo atsitiktinis – Steponas, kilęs iš Romos aristokratijos, turėjo stiprią Spoleto kunigaikščių, ypač Lambertui iš Spoleto, paramą, kurie siekė įtvirtinti savo įtaką Šventosios Romos imperijoje po popiežiaus Formozo mirties. Prieš tapdamas popiežiumi, Steponas buvo Romos vyskupas, o tai suteikė jam pakankamai matomumo Bažnyčios hierarchijoje, tačiau jo charakteris – kerštingas ir lengvai paveikiamas – labiau atspindėjo to meto politinių intrigų atmosferą nei dvasinį autoritetą. Jo „piktumas“, kaip matyti iš vėlesnio „Lavono sinodo“, greičiausiai buvo Spoleto giminės skatinamas, nes jie siekė sunaikinti Formozo palikimą, o Steponas buvo idealus įrankis: ambicingas, bet paklusnus jų valiai. Romos gyventojų ir dvasininkų balsas rinkimuose tuo metu turėjo mažai svorio, nes sprendimus dažnai diktuodavo ginkluota jėga ir pinigai. Taigi Stepono išrinkimas buvo ne tiek jo asmeninių dorybių, kiek Spoleto strategijos ir Romos chaoso rezultatas, kai net kerštingas kandidatas galėjo užimti Šv. Petro sostą.
Romoje 897 m. sausį Laterano bazilika, viena svarbiausių krikščionybės šventovių, tapo neįprasto spektaklio scena. Popiežius Steponas VI, remiamas Spoleto kunigaikščių giminės, ypač Lambertui iš Spoleto, sušaukė sinodą, kurio tikslas buvo ne įprastas Bažnyčios reikalų aptarimas, o viešas mirusio popiežiaus Formozo (pontifikatas 891–896 m.) teismas. Formozas buvo prieštaringa figūra, savo valdymo metu palaikiusi Arnulfą iš Karintijos kaip Šventosios Romos imperijos imperatorių, kas sukėlė Spoleto giminės, siekusios kontroliuoti imperijos karūną, įtūžį. Po Formozo mirties 896 m. balandį Steponas, išrinktas popiežiumi 896 m. gegužę, nusprendė ne tik panaikinti Formozo palikimą, bet ir viešai jį pažeminti, taip įtvirtindamas savo ir savo rėmėjų autoritetą. Tačiau jo pasirinktas metodas šokiravo net to meto žmones, pripratusius prie politinio smurto.
Pirmasis sinodo etapas buvo Formozo kūno iškasimas. Anot kronikų, tokių kaip Liutprando iš Kremonos „Antapodosis“, Stepono įsakymu Formozo kūnas buvo iškastas iš kapo, greičiausiai Šv. Petro bazilikos, kur jis buvo palaidotas po mirties. Kūnas, jau devynis mėnesius yrantis, buvo kruopščiai paruoštas teismui: jis buvo aprengtas pilnais popiežiškais rūbais, įskaitant mitrą, mantiją ir kitus pontifikato simbolius. Šis vaizdas turėjo sukurti iliuziją, kad Formozas vis dar yra „gyvas“ teisiamasis. Tada lavonas buvo pervežtas į Laterano baziliką ir pasodintas į sostą – greičiausiai medinę kėdę, simbolizuojančią popiežiaus autoritetą. Šis groteskiškas reginys buvo ne tik teismo dalis, bet ir viešas spektaklis, skirtas parodyti Stepono viršenybę prieš savo pirmtaką.
Pats teismas prasidėjo sausio viduryje, dalyvaujant Romos dvasininkams, aristokratams ir, tikėtina, smalsiai miniai. Steponas VI asmeniškai vadovavo procesui, stovėdamas priešais Formozo kūną ir mesdamas jam kaltinimus. Pagrindiniai kaltinimai buvo šie: Formozas esą neteisėtai užėmė popiežiaus sostą, nes prieš tai buvo Porto vyskupas, o pagal to meto kanonus vyskupas negalėjo keisti vyskupijos; taip pat jis buvo kaltinamas šventvagyste ir politine išdavyste, ypač dėl Arnulfo karūnavimo. Anot šaltinių, Steponas šaukė ant lavono, vadindamas jį „šventvagiu“ ir „išdaviku“, tarsi tikėdamasis atsakymo. Kadangi kūnas negalėjo gintis, Steponas paskyrė jauną diakoną, kuris turėjo „atstovauti“ Formozui. Šis diakonas, stovėdamas šalia lavono, murmėjo atsakymus, tačiau, kaip rašo kronikos, jo balsas buvo vos girdimas, o pats procesas priminė farsą.
Teismo atmosfera, remiantis vėlesniais aprašymais, buvo įtempta ir nejauki. Nors Steponas siekė pademonstruoti savo galią, daugelis dalyvių, ypač dvasininkų, jautėsi nepatogiai stebėdami šį šventvagišką aktą. Kai kurie šaltiniai, pavyzdžiui, X a. kronikininko Auxilius darbai, teigia, kad net Spoleto šalininkai abejojo sinodo tikslingumu, tačiau bijojo prieštarauti Steponui. Vienoje legendoje minima, kad per teismą Romoje įvyko nedidelis žemės drebėjimas, kurį liaudis interpretavo kaip Dievo rūstybę. Nors šios detalės autentiškumas abejotinas, ji atspindi to meto žmonių sukrėtimą ir sinodo sukeltą pasibjaurėjimą.
Po kelių valandų ar galbūt dienų (tiksli trukmė nežinoma) teismas paskelbė nuosprendį. Formozas buvo pripažintas kaltu visais kaltinimais. Jo pontifikatas buvo paskelbtas negaliojančiu, visi jo priimti sprendimai, įskaitant vyskupų šventinimus, anuliuoti. Steponas įsakė nuplėšti popiežiškus rūbus nuo lavono, o tada kūnas buvo dar labiau išniekintas: anot Liutprando, jam buvo nupjauti trys dešinės rankos pirštai, naudojami palaiminimams, simbolizuojant Formozo kaip popiežiaus autoriteto sunaikinimą. Galiausiai kūnas buvo įmestas į Tibro upę – šis aktas turėjo parodyti, kad Formozas nevertas net krikščioniško kapo. Kai kurie šaltiniai teigia, kad prieš tai lavonas buvo vilkomas Romos gatvėmis, tačiau tai gali būti vėlesnių kronikų pagražinimas.
„Lavono sinodo“ pasekmės buvo greitos ir dramatiškos. Romos gyventojai, jau ir taip nepatenkinti Stepono valdymu, buvo įsiutę dėl šio šventvagiško akto. Anot kronikų, netrukus po sinodo, 897 m. pavasarį, mieste kilo maištas, kurį galėjo pakurstyti Formozo šalininkai arba kitos konkuruojančios aristokratų frakcijos. Steponas buvo nuverstas, įkalintas ir rugpjūtį, tikėtina, uždusintas kalėjime. Tuo metu Tibro upėje išmestas Formozo kūnas, anot legendos, buvo rastas žvejų, kurie atpažino jį kaip buvusio popiežiaus. Kūnas esą buvo nesuiręs, kas paskatino tikėjimą jo šventumu. Vėliau, popiežiaus Teodoro II (897 m.) iniciatyva, Formozo palaikai buvo grąžinti į Šv. Petro baziliką ir iškilmingai perlaidoti, o „Lavono sinodo“ sprendimai panaikinti.
Įdomi detalė, kurią mini kai kurie istorikai, pavyzdžiui, Ferdinand Gregorovius, yra ta, kad „Lavono sinodas“ galėjo būti ne tik politinis, bet ir asmeninis Stepono kerštas. Spėjama, kad Steponas, būdamas Romos vyskupas Formozo pontifikato metu, galėjo jaustis nuvertintas ar pažemintas, nes Formozas rėmė kitus kandidatus į svarbias pareigas. Be to, sinodo organizavimas atspindi to meto teisinę kultūrą, kai mirusiųjų teismas nebuvo visiškai negirdėtas – pavyzdžiui, Karolingų imperijoje buvo atvejų, kai mirę valdovai buvo teisiami simboliškai. Tačiau Formozo atvejis išsiskyrė savo viešumu ir brutalumu.
Kita intriguojanti istorija susijusi su sinodo poveikiu Bažnyčios įvaizdžiui. „Lavono sinodas“ tapo toks gėdingas epizodas, kad vėlesni popiežiai, įskaitant Joną IX (898–900 m.), uždraudė bet kokius panašius aktus ir siekė ištrinti šį įvykį iš oficialios Bažnyčios istorijos. Vis dėlto jis išliko liaudies atmintyje ir kronikose, tapdamas IX–X a. popiežystės „tamsiųjų amžių“ simboliu. Kai kurie šaltiniai netgi teigia, kad sinodas inspiravo makabriškas viduramžių legendas apie „šokančius lavonus“ ar „teisingumo vykdymą po mirties“.
„Lavono sinodas“ yra psichologinis bei kultūrinis fenomenas, atskleidžiantis, kaip toli gali nueiti galios troškimas ir kerštas. Jo detali rekonstrukcija, paremta kronikomis ir istorikų darbais, rodo, kad tai buvo kruopščiai suplanuotas politinis spektaklis, kuris, užuot sustiprinęs Stepono autoritetą, galutinai jį sužlugdė. Jei norite giliau tyrinėti šį epizodą, verta skaityti Liutprando iš Kremonos ar Auxilius kronikas, taip pat šiuolaikinius darbus, tokius kaip Chris Wickham „Early Medieval Italy“, kurie analizuoja šio laikotarpio politinį kontekstą.