Latreia (gr. λατρεία) krikščionių teologijoje reiškia garbinimą, skirtą tik Dievui – Švenčiausiajai Trejybei (Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai). Tai aukščiausia pagarba, išreiškiama per Mišių auką, maldas ir šlovinimą, pripažįstant Dievą kaip vienintelį Kūrėją. VII–VIII a. Bizantijos imperijoje, ypač per ikonoklazmo krizę, latreia buvo griežtai atribota nuo kitų pagarbos formų, kad būtų išvengta stabmeldystės kaltinimų.
Skirtumas nuo proskynesis:
- Proskynesis (gr. προσκύνησις) reiškia pagarbą arba nusilenkimą, skiriamą šventųjų ikonoms, relikvijoms ar šventiesiems. Tai santykinė pagarba, nukreipianti tikinčiuosius į Dievą per šventąjį ar atvaizdą, bet ne dieviškas garbinimas.
- Latreia yra išskirtinai Dievui skirtas aktas, o proskynesis – pagarba, išreiškiama gestais (bučiavimu, nusilenkimu), bet ne lygi dieviškajam garbinimui.
Nikėjos II susirinkimas (787 m.) aiškiai apibrėžė šį skirtumą, pasmerkęs ikonoklastus, teigusius, kad ikonų pagarba (proskynesis) yra stabmeldystė. Jonas Damaskietis teigė: „Garbinu (latreia) tik Dievą, bet gerbiu (proskynesis) Jo atvaizdus, kurie veda prie Jo.“
Per susirinkimą imperatorienė Irena parodė ikoną, paaiškindama, kad bučiuodami ją tikintieji gerbia Kristų, o ne medį ar dažus, taip pabrėždama proskynesis kaip kelią į latreia.