Crypto-Muslims, lietuviškai vadinami kriptomusulmonais, yra musulmonai, kurie viešai atsisako savo tikėjimo arba konvertuoja į kitą religiją (dažniausiai krikščionybę), tačiau slapta ir toliau praktikuoja islamą. Šis reiškinys dažniausiai siejamas su istoriniais laikotarpiais, kai musulmonų bendruomenės susidurdavo su persekiojimu, priverstinėmis konversijomis ar socialiniu spaudimu, pavyzdžiui, per Rekonkistą Iberijos pusiasalyje ar Osmanų imperijos žlugimo metu. Kriptomusulmonai, siekdami išsaugoti savo tikėjimą ir kartu išvengti represijų, kūrė sudėtingas išlikimo strategijas, kurios leido jiems slapta puoselėti islamą.
Angliškas terminas „crypto-Muslims“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „kryptos“, reiškiančio „paslėptas“, ir apibūdina musulmonus, slepiančius savo tikėjimą. Lietuviškai šis reiškinys vadinamas kriptomusulmonais, analogiškai kitiems panašiems terminams, tokiems kaip „kriptokrikščionys“ (slapti krikščionys) ar „kriptožydai“ (slapti žydai, pvz., marranos Ispanijoje). Terminas „kriptomusulmonai“ Lietuvoje vartojamas akademiniuose kontekstuose, ypač istorijos ir religijotyros studijose, tačiau kasdienėje kalboje jis retai sutinkamas dėl mažos musulmonų bendruomenės ir riboto istorinio konteksto Lietuvoje.
Kriptomusulmonų reiškinys labiausiai išryškėjo keliais istoriniais laikotarpiais ir regionais:
- Rekonkista Iberijos pusiasalyje (XV–XVI a.):
- Po Granados, paskutinio musulmonų bastiono Ispanijoje, žlugimo 1492 m., musulmonai (moriscos) buvo priversti konvertuoti į krikščionybę arba palikti šalį. Daugelis tapo „naujaisiais krikščionimis“, bet slapta praktikavo islamą.
- Portugalijoje, kaip minėta tavo ankstesniame klausime apie Lisaboną, po 1496 m. Manuelio I edikto musulmonai taip pat buvo priversti konvertuoti arba išvykti. Kai kurie liko kaip kriptomusulmonai, ypač Lisabonos Mouraria kvartale, slapta laikydamiesi islamo ritualų.
- Kriptomusulmonai Ispanijoje ir Portugalijoje slapta meldėsi, laikėsi ramadano, atliko zakat (labdarą) ir naudojo arabų kalbą, kad išsaugotų savo tikėjimą. Jų gyvenimą apsunkino inkvizicija, kuri aktyviai persekiojo „slaptus musulmonus“.
- Osmanų imperijos žlugimas ir Balkanai (XIX–XX a.):
- Osmanų imperijos žlugimo metu Balkanų musulmonai (pvz., Bosnijoje, Albanijoje, Graikijoje) susidūrė su spaudimu konvertuoti į krikščionybę arba emigruoti. Kai kuriose srityse, ypač Graikijoje po 1821 m. nepriklausomybės karo, musulmonai tapo kriptomusulmonais, viešai priimdami krikščionybę, bet slapta praktikuodami islamą.
- Albanijoje, kur religinė tolerancija buvo didesnė, kriptomusulmonai kartais egzistavo dėl politinių ar socialinių priežasčių, ypač komunistinio režimo metu, kai religija buvo uždrausta.
- Kolonijinis laikotarpis ir kiti regionai:
- Kolonijinėse teritorijose, tokiose kaip Indija ar Pietryčių Azija, musulmonai kartais tapdavo kriptomusulmonais, kad išvengtų persekiojimo iš europiečių kolonizatorių ar vietinių valdovų. Pavyzdžiui, Indijoje per Britų radžą kai kurios musulmonų bendruomenės slapta laikėsi islamo, viešai prisitaikydamos prie induistų ar krikščionių praktikų.
- Šiaurės Afrikoje prancūzų kolonijinio valdymo metu (pvz., Alžyre) kriptomusulmonų buvo mažiau, bet kai kurie konvertavo į krikščionybę, kad gautų pilietybę, slapta išlaikydami islamą.
- Šiuolaikinis kontekstas:
- Šiandien kriptomusulmonai egzistuoja regionuose, kur islamas yra draudžiamas arba stipriai ribojamas, pavyzdžiui, Kinijoje tarp uigurų ar kai kuriose sekuliariose valstybėse, kur religinė praktika yra stebima. Jie slepia savo tikėjimą dėl baimės būti diskriminuojami ar persekiojami.
Kriptomusulmonai, siekdami išsaugoti savo tikėjimą, naudojo įvairias strategijas, pritaikydami islamo praktikas prie priešiškos aplinkos:
- Slaptos maldos: Meldėsi privačiose erdvėse, dažnai naktį, vengdami viešų mečečių. Pavyzdžiui, moriscos Ispanijoje slapta atlikdavo salat (penkias kasdienes maldas) namuose.
- Kultūriniai kodai: Islamo ritualai buvo maskuojami kaip krikščioniškos ar vietinės tradicijos. Pavyzdžiui, ramadano pasninkas buvo slepiamas kaip asmeninis atsisakymas maisto, o Hajj (piligrimystė) kartais imituojama per vietines keliones.
- Literatūra ir kalba: Kriptomusulmonai dažnai saugojo arabų raštą ir Korano kopijas, slepiamas slaptavietėse. Ispanijoje aljamiado literatūra (islamo tekstai, užrašyti ispaniškai arabų raštu) buvo populiari tarp moriscos.
- Bendruomenės tinklai: Slaptos bendruomenės, vadinamos jama‘at, organizuodavo susitikimus, kuriuose mokydavo vaikus Korano ir islamo pagrindų.
- Dvigubas gyvenimas: Kriptomusulmonai viešai dalyvaudavo krikščionių apeigose (pvz., mišiose), bet slapta laikydavosi islamo švenčių, tokių kaip Eid al-Fitr ar Eid al-Adha.
Kriptomusulmonų gyvenimas buvo kupinas iššūkių:
- Persekiojimas: Inkvizicija Ispanijoje (1478–1834) aktyviai medžiojo kriptomusulmonus, kaltindama juos erezija. Bausmės svyravo nuo turto konfiskavimo iki mirties bausmės.
- Identiteto krizė: Gyvendami dvigubą gyvenimą, kriptomusulmonai dažnai jautė įtampą tarp savo tikėjimo ir visuomenės spaudimo. Kai kurie jaunesnės kartos nariai prarado ryšį su islamu, asimiliuodamiesi į krikščionišką kultūrą.
- Kultūrinis paveldas: Kriptomusulmonai prisidėjo prie unikalių kultūrinių sintezių, pavyzdžiui, moriscos Ispanijoje kūrė muziką, poeziją ir architektūrą, jungiančią islamo ir krikščionių elementus.
- Išvarymas: 1609–1614 m. Ispanija galutinai išvijo moriscos (apie 300 000 žmonių), įskaitant kriptomusulmonus, į Šiaurės Afriką ir Osmanų imperiją, nutraukdama jų buvimą Iberijos pusiasalyje.
Kriptomusulmonų istorija atspindi religinio atsparumo ir išlikimo temą:
- Tikėjimo išsa_comments: Kriptomusulmonai parodė nepaprastą atsidavimą islamui, išlaikydami savo tikėjimą nepaisant grėsmės gyvybei. Jų praktikos, tokios kaip slapti Korano skaitymai, tapo pasipriešinimo simboliu.
- Kultūrinė įtaka: Kriptomusulmonai, ypač moriscos, paliko pėdsaką Ispanijos ir Portugalijos kultūroje, įskaitant maistą (pvz., almojábanas kepiniai), muziką (flamenco šaknys) ir architektūrą (mudéjar stilius).
- Palikimas: Šiaurės Afrikoje moriscos palikuonys, vadinami andalusíes, išlaikė savo kultūrą, įkurdami bendruomenes Maroke, Alžyre ir Tunise, kur jų palikimas matomas iki šiol.
Kriptomusulmonai Portugalijoje egzistavo po 1496 m. edikto, ypač Lisabonos Mouraria kvartale. Jie slapta praktikavo islamą, vengdami inkvizicijos, kuri Portugalijoje buvo mažiau griežta nei Ispanijoje, bet vis tiek persekiojo „slaptus musulmonus“. Jų šventovės, tokios kaip Alfamos mečetė, buvo sunaikintos, todėl kriptomusulmonai meldėsi namuose, slapta saugojo Korano tekstus ir mokė vaikus arabų kalbos. Šis kontekstas tiesiogiai siejasi su tavo domėjimusi sunaikintais šventais objektais, nes kriptomusulmonų praktikos dažnai buvo atsakymas į jų religinio paveldo sunaikinimą.
Šiandien kriptomusulmonų reiškinys retas, bet vis dar egzistuoja ten, kur islamas yra draudžiamas arba ribojamas:
- Kinijoje uigurų musulmonai kartais slepia savo tikėjimą, kad išvengtų valdžios persekiojimo.
- Kai kuriose sekuliariose ar daugiareligėse šalyse, kur islamofobija yra problema, musulmonai gali slėpti savo tikėjimą darbo vietose ar viešose erdvėse.
- Akademiniai tyrimai, tokie kaip Serano Alarcón darbai apie moriscos, pabrėžia, kad kriptomusulmonų palikimas išlieka svarbus tyrinėjant religinį pliuralizmą ir tapatybės klausimus.
Kriptomusulmonai yra istorinis ir kultūrinis fenomenas, rodantis musulmonų bendruomenių išradingumą ir atsparumą persekiojimo akivaizdoje. Nuo moriscos Ispanijoje ir Portugalijoje iki šiuolaikinių bendruomenių, slepiančių savo tikėjimą dėl politinio spaudimo, kriptomusulmonai išlaikė islamą slapta, dažnai rizikuodami savo gyvybėmis. Jų istorija pabrėžia tikėjimo jėgą, kultūrinio paveldo svarbą ir žmogaus gebėjimą prisitaikyti prie priešiškų aplinkybių. Kriptomusulmonų palikimas, matomas tiek jų slaptoje praktikoje, tiek kultūrinėje sintezėje, lieka aktualus, primindamas apie religinės laisvės ir tolerancijos svarbą.