Krikšto tėvas, dar vadinamas krikštatėviu, yra asmuo, kuris dalyvauja krikšto apeigose kaip dvasinis vaiko globėjas. Jo paskirtis – padėti krikštijamajam augti tikėjime, ugdyti dvasines vertybes ir palaikyti ryšį su Bažnyčia. Krikštatėviai tradiciškai skiriami tam, kad jie lydėtų vaiką ne tik per sakramentinį gyvenimą, bet ir moraliniu bei dvasiniu keliu.
Krikštatėvio pasirinkimas yra reikšmingas sprendimas, nes tai žmogus, kuris prisiima atsakomybę už krikštijamojo dvasinį gyvenimą, ypač jei tėvai negali to atlikti. Krikštatėviai turi būti praktikuojantys katalikai, priėmę Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą, bei turėti gerą reputaciją savo bendruomenėje. Šie reikalavimai kyla iš krikštatėvio pareigos būti pavyzdžiu tikėjimo gyvenime.
Krikšto tėvo pareigos apima ne tik dalyvavimą krikšto apeigose, bet ir ilgalaikę atsakomybę padėti vaikui suprasti ir praktikuoti tikėjimą. Tai reiškia, kad krikštatėvis turėtų melstis už vaiką, dalyvauti jo religinėse šventėse, pavyzdžiui, Pirmojoje Komunijoje ar Sutvirtinimo sakramente, bei skatinti moralinį ir dvasinį augimą. Be to, krikštatėvis turėtų būti šalia kaip patarėjas ir palaikymas sudėtingose gyvenimo situacijose.
Krikštatėvio tradicija kyla iš ankstyvųjų krikščionybės laikų, kai suaugusieji, siekiantys priimti krikštą, turėdavo dvasinį globėją arba rėmėją. Šis asmuo būdavo atsakingas už katechumeno paruošimą sakramentui ir liudijimą apie jo nuoširdų tikėjimą. Vėliau, kai krikštas buvo pradėtas teikti kūdikiams, ši tradicija buvo pritaikyta vaikams, o krikštatėviai tapo atsakingi už vaiko tikėjimo ugdymą ir ryšio su Bažnyčia palaikymą.
Bažnyčios mokyme krikštatėvio vaidmuo apibrėžiamas kaip dvasinio vadovo ir globėjo. Kaip sakoma Šventajame Rašte: „Mokyk vaiką jo keliu, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo“ (Pat 22, 6). Ši ištrauka pabrėžia atsakomybę, kurią prisiima krikštatėvis, rūpindamasis vaiko tikėjimo pamatais nuo pat mažens.
Krikštatėvio tradicija yra neatsiejama nuo krikšto sakramento, nes ji sustiprina bendruomeniškumo ir atsakomybės principus. Krikštatėvis simbolizuoja ryšį tarp krikštijamojo ir platesnės Bažnyčios šeimos, todėl šis vaidmuo yra reikšmingas ne tik vaikui, bet ir visai tikinčiųjų bendruomenei. Tradicija taip pat primena kiekvieno krikščionio pareigą būti šviesa kitiems ir padėti vieni kitiems siekti dvasinio tobulumo.
Krikšto tėvai, tarp jų ir krikšto mama (krikštamotė) bei krikšto tėvas (krikštatėvis), yra dvasiniai globėjai, kurių pareiga – padėti krikštijamajam augti tikėjime ir būti moralinio bei dvasinio palaikymo šaltiniu. Krikšto mama ir tėvas kartu dalyvauja apeigose ir liudija tikėjimo pažadus, kuriuos kūdikio vardu išreiškia tėvai. Jų atsakomybė nesibaigia apeigų metu, nes jie prisiima ilgalaikį įsipareigojimą lydėti savo krikštasūnį ar krikštadukrę tikėjimo kelionėje. Krikšto sūnus ir krikšto dukra taip gauna daugiau saugumo.
Be dvasinio vadovavimo, istoriškai kai kuriose kultūrose ir bendruomenėse buvo priimta, kad krikšto tėvai taip pat turėtų tapti „atsarginiais tėvais“ tuo atveju, jei biologiniai tėvai negalėtų rūpintis savo vaikais, pavyzdžiui, mirus ar susidūrus su sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis. Nors ši praktika nėra oficialiai įtvirtinta bažnyčios teisėje, krikšto tėvai dažnai būdavo laikomi svarbiais globėjais ir auklėtojais, atsakingais už vaiko priežiūrą ir auklėjimą ne tik tikėjimo, bet ir kasdienio gyvenimo srityse.
Katalikų bažnyčia akcentuoja, kad krikšto tėvai pirmiausia turi būti dvasiniai globėjai, o ne teisiniai ar fiziniai globėjai, tačiau jų moralinė pareiga būti šalia savo krikšto vaikų išlieka svarbi. Šis įsipareigojimas rodo jų pasirinktą vaidmenį vaiko gyvenime. Kaip liudija Bažnyčios tradicija, krikšto tėvai yra pašaukti būti tikėjimo pavyzdžiais ir aktyviai dalyvauti vaiko dvasiniame gyvenime, įskaitant pagalbą priimant kitus sakramentus, tokius kaip Pirmoji Komunija ar Sutvirtinimas.
Krikšto mama ir tėvas simbolizuoja stiprų ryšį tarp vaiko ir Bažnyčios bendruomenės. Jie įkūnija dvasinę paramą, kurią tikintysis gali gauti per savo gyvenimą. Tradicija pabrėžia, kad šie vaidmenys reikalauja tikėjimo brandos ir įsipareigojimo, nes krikštatėviai tampa ne tik dvasiniais vadovais, bet ir artimais žmonėmis, kurie gali būti vaikui moraline atrama bet kokiose gyvenimo situacijose. Tokia tradicija parodo Bažnyčios požiūrį į bendruomenės atsakomybę už kiekvieno tikinčiojo dvasinį gyvenimą.