Kontempliatyvios vienuolės – tai moterys, pašventusios savo gyvenimą Dievui per maldą, tylą ir atsiskyrimą, dažnai klauzūriniuose vienuolynuose, kur jų pagrindinė misija yra kontempliacija – gilus, meditatyvus Dievo buvimo išgyvenimas. Jų gyvenimas, apgaubtas popiežiškojo uždarumo (clausura papalis), yra tarsi Bažnyčios plaučiai, alsuojantys malda už visą žmoniją.
Kontempliatyvios vienuolės yra moterys, davusios vienuolinius įžadus (skaistumo, neturto ir klusnumo) ir gyvenančios klauzūriniuose vienuolynuose, kur jų pagrindinis tikslas – kontempliatyvi malda. Jos dažnai vadinamos „Kristaus nuotakomis“ (Sponsa Christi), nes jų gyvenimas yra mistinė santuoka su Jėzumi Kristumi, įkūnijama per visišką atsidavimą. Pagal Apostolinę Konstituciją „Sponsa Christi“ (1950 m.), šios vienuolės gyvena didžiajame (clausura maior) arba mažajame (clausura minor) popiežiškajame uždarume, kuris riboja jų kontaktą su išoriniu pasauliu, kad jos galėtų sutelkti dėmesį į Dievą.
Skirtingai nuo aktyvių vienuolių, kurios užsiima apaštaline veikla (pvz., švietimu ar labdara), kontempliatyvios vienuolės gyvena atsiskyrusios, meldžiasi už pasaulį ir Bažnyčią, recituodamos kanonines valandas ir skirdamos laiką asmeninei meditacijai. Jų ordinai, tokie kaip klarisės, karmelitės ar kartūzės, pabrėžia tylą, vienatvę ir bendruomeniškumą. Kaip sakė šv. Jonas Paulius II: „Kontempliatyvios vienuolės yra tarsi švyturiai, šviečiantys pasauliui, nors ir paslėpti klauzūros tamsoje.“
Kontempliatyvios vienuolės renkasi šį pašaukimą dėl vidinio kvietimo – dažnai apibūdinamo kaip Dievo šauksmas – atsidėti Jam per maldą ir auką. Šis pasirinkimas nėra pabėgimas nuo pasaulio, o veikiau gilesnis įsitraukimas į jo išganymą per dvasinį gyvenimą. Priežastys gali būti įvairios:
- Dvasinis troškimas: Daugelis jaučia stiprų norą gyventi artimame ryšyje su Dievu, kurį klauzūra ir kontempliacija sustiprina.
- Malda už kitus: Kontempliatyvios vienuolės tiki, kad jų maldos turi galią keisti pasaulį, padėdamos kenčiantiems, nusidėjėliams ir Bažnyčiai.
- Atsakymas į pašaukimą: Kaip šv. Teresė Avilietė rašė: „Dievas kviečia mus ne triukšme, o tyloje, kur Jo balsas tampa aiškus.“
Istorinė detalė: XIX a. Prancūzijoje jauna mergina, vėliau tapusi šv. Terese Lizjė, pasirinko karmeličių klauzūrą būdama vos 15 metų, nes jautė, kad „jos širdis priklauso Kristui“. Jos autobiografija „Sielos istorija“ įkvėpė tūkstančius moterų rinktis kontempliatyvų gyvenimą.
Kada susiformavo šis pašaukimas?
Kontempliatyvaus vienuolinio gyvenimo šaknys siekia ankstyvąją krikščionybę. IV a. atsiskyrėlės, vadinamos „dykumų motinomis“, gyveno Egipte, ieškodamos vienatvės ir maldos. V a. šv. Benediktas Nursietis savo „Reguloje“ nustatė taisykles, kurios tapo pagrindu kontempliatyviems vienuolynams, pabrėždamas maldą ir darbą (ora et labora). Moterų kontempliatyvūs vienuolynai įgavo formą Viduramžiais, ypač po šv. Klaros Asyžietės (XIII a.), kuri įkūrė klarises, gyvenančias griežtoje clausura maior.
Popiežiškasis uždarumas, reglamentuojantis kontempliatyvių vienuolių gyvenimą, buvo formalizuotas 1298 m. popiežiaus Bonifaco VIII bulėje „Periculoso“, kuri įpareigojo vienuoles gyventi klauzūroje. 1950 m. „Sponsa Christi“ šias taisykles atnaujino, pritaikydama jas moderniam pasauliui, bet išlaikydama kontempliacijos esmę. Šiandien kontempliatyvios vienuolės išlieka gyva Bažnyčios tradicija, nors jų skaičius mažėja dėl sekuliarizacijos.
Kaip gyvena kontempliatyvios vienuolės?
Kontempliatyvių vienuolių gyvenimas yra griežtai struktūruotas, derinantis maldą, darbą ir bendruomeninį gyvenimą. Pagal „Sponsa Christi“ ir Kanonų teisę (kan. 610), jų kasdienybė apima:
- Malda: Pagrindinis užsiėmimas – kanoninių valandų recitavimas chore (pvz., Laudes, Vesperės) ir asmeninė kontempliacija. Kai kurios vienuolės, pavyzdžiui, kartūzės, praleidžia iki 10 valandų per dieną melsdamosi.
- Darbas: Klauzūroje atliekami darbai, tokie kaip siuvinėjimas, rožinių gamyba, uogienių virimas ar choralinių giesmių įrašinėjimas, padeda išlaikyti vienuolyną. Pavyzdžiui, Italijos benediktinės gamina levandų muilą, parduodamą internetu per tarpininkus.
- Tyla ir vienatvė: Tyla yra esminė kontempliatyvaus gyvenimo dalis, padedanti sutelkti dėmesį į Dievą. Kai kurie ordinai, kaip kartūzės, laikosi „didžiosios tylos“, kai kalba tik būtinais atvejais.
- Bendruomeniškumas: Nors kontempliacija dažnai yra asmeninė, vienuolės gyvena bendruomenėje, dalindamosi pareigomis ir dvasine kelione.
Kontempliatyvios vienuolės gyvena pagal savo ordino taisykles, kurios gali skirtis. Pavyzdžiui, klarisės pabrėžia neturtą ir paprastumą, o karmelitės – mistinę vienybę su Dievu. Klauzūra riboja jų kontaktą su pasauliu, tačiau, kaip rodo šiuolaikiniai pavyzdžiai, jos randa būdų liudyti savo tikėjimą per darbus ar maldas.
Citata: Šv. Teresė Lizjė rašė: „Mano pašaukimas yra meilė. Klauzūroje aš myliu Kristų ir meldžiuosi už pasaulį, kuris nežino, kaip mylėti.“
Kas įkvepia kontempliatyvias vienuoles?
Kontempliatyvios vienuolės įkvėpimo semiasi iš:
- Šventųjų pavyzdžių: Šv. Klara, šv. Teresė Avilietė, šv. Teresė Lizjė ir kitos kontempliatyvios šventosios rodo, kad klauzūrinis gyvenimas yra kelias į šventumą.
- Dievo žodžio: Biblija, ypač Giesmių giesmė, įkvepia jas matyti save kaip Kristaus nuotakas.
- Bažnyčios misijos: Jos tiki, kad jų maldos yra būtinos Bažnyčios gyvybingumui, kaip pabrėžė popiežius Pranciškus 2016 m.: „Kontempliatyvios vienuolės yra mūsų dvasinės motinos, meldžiančios už mus visus.“
Unikali detalė: XX a. vienuolynai, tokie kaip Prancūzijos karmelitės, pradėjo įrašinėti savo choralines giesmes, kurios tapo bestseleriais. Šie įrašai, parduodami visame pasaulyje, ne tik padėjo finansuoti vienuolynus, bet ir atnešė kontempliatyvią ramybę tūkstančiams klausytojų.
Istorijos apie kontempliatyvias vienuoles
- Šv. Klaros stebuklas Asyžiuje (XIII a.)
Šv. Klara, klarisių įkūrėja, gyveno griežtoje clausura maior ir buvo kontempliatyvi vienuolė, kurios maldos turėjo neįtikėtiną galią. 1240 m., kai saracėnų kariai puolė Asyžių, Klara, nepaisydama ligos, laikydama Švenčiausiąjį Sakramentą, meldėsi prie vienuolyno lango. Pasak legendos, užpuolikai išsigando nematytos šviesos ir pabėgo. Ši istorija tapo klauzūrinių vienuolių dvasinės jėgos simboliu, rodančiu, kad kontempliacija gali apsaugoti net fizinį pasaulį. - Paslaptingoji Florencijos giesmininkė (XVI a.)
XVI a. Florencijos benediktinių vienuolyne, pavaldžiame clausura maior, sesuo Beatričė garsėjo savo neįprastu talentu – ji kūrė choralines giesmes, kurios buvo tokios gražios, kad vietos vyskupas jas užrašė ir naudojo katedroje. Beatričė, būdama kontempliatyvi vienuolė, niekada neišėjo iš klauzūros, bet jos giesmės pasklido po Italiją, atnešdamos vienuolynui aukų. Pasak vienuolyno kronikų, ji teigė, kad giesmes jai „padiktavo angelai“, o jos darbas tapo kontempliatyvaus gyvenimo vaisiumi. - Tragiška auka Lisabonoje (XVII a.)
XVII a. Lisabonos karmeličių vienuolynas, kuriame gyveno kontempliatyvios vienuolės, buvo užpultas piratų, ieškančių turtų. Seserys, laikydamosi clausura maior, atsisakė palikti vienuolyną, net kai pastatas buvo padegtas. Jos meldėsi chore, giedodamos psalmes, kol liepsnos jas pasiglemžė. Vietos bendruomenė, sužinojusi apie jų auką, pastatė koplyčią jų atminimui, o vienuolynas buvo atstatytas aukų dėka. Ši istorija primena, kokia brangi gali būti kontempliatyvių vienuolių ištikimybė savo pašaukimui. - Šiuolaikinis stebuklas Brazilijoje (XXI a.)
XXI a. Brazilijos klarisių vienuolynas, gyvenantis clausura maior, tapo žinomas dėl savo „maldos paštu“ iniciatyvos. Vietos tikintieji siuntė laiškus su maldos prašymais, o seserys, kaip kontempliatyvios vienuolės, skyrė valandas meldžiasi už šiuos intensijas. Vienas laiškas buvo nuo motinos, kurios sūnus buvo komoje po avarijos. Po seserų maldų berniukas netikėtai pasveiko, o žinia apie šį „stebuklą“ paskatino aukas, kurios padėjo vienuolynui įsirengti saulės baterijas. Ši istorija rodo, kaip kontempliatyvios vienuolės lieka aktualios net moderniame pasaulyje.
Kontempliatyvios vienuolės yra Bažnyčios dvasinis turtas, gyvenančios tarsi paslėptos, bet galingos maldos šventovės. Jų klauzūrinis gyvenimas, kaip pabrėžia „Sponsa Christi“, yra ne atsiskyrimas nuo pasaulio, o gilus įsitraukimas į jo išganymą per maldą. Istorijos – nuo šv. Klaros drąsos iki šiuolaikinių iniciatyvų – atskleidžia, kaip šios vienuolės sujungia tylą su veiksminga meile, tapdamos Kristaus nuotakomis, kurios meldžiasi už mus visus.
Kontempliatyvių vienuolių gyvenimas yra ne tik asmeninis santykis su Dievu, bet ir svarbi Bažnyčios dalis. Jų malda, aukojama už visą pasaulį, laikoma ypatinga dvasine auka, palaikančia Bažnyčią ir visą žmoniją. Šventasis Teresė Avilietė, pati kontempliatyvi vienuolė, rašė apie „vidinę pilnatvę“, kurią patiria meldžiantis, ir jos svarbą visai Bažnyčiai. Jų gyvenimas yra gyvas liudijimas apie Dievo meilę ir gailestingumą, įkvepiantis kitus ieškoti dvasinio gyvenimo gilumos. Klauzūra, nors ir atrodo kaip atsiskyrimas nuo pasaulio, iš tiesų yra aktyvus dalyvavimas Bažnyčios gyvenime per nuolatinę maldą ir auką.Vienuolių gyvenimas klauzūroje dažnai apima liturginę maldą, psalmių giedojimą ir asmeninę kontempliaciją. Jos rankomis kuriami rankdarbiai, dažnai naudojami kaip simbolis jų darbo ir aukos už Bažnyčią. Kai kurie vienuolynai specializuojasi konkrečiose maldos formose, pavyzdžiui, adoracijoje ar rožinio maldoje. Šis atsidavimas konkrečiam maldos būdui leidžia pasiekti gilią vienybę su Dievu ir sustiprinti jų dvasinį gyvenimą. Jų gyvenimo būdas, nors ir paslaptingas, yra nepaprastai svarbus Bažnyčiai, nes jis primena apie dvasinio gyvenimo svarbą ir kviečia visus ieškoti artimesnio ryšio su Dievu. Švento Rašto žodžiai iš Mato evangelijos (6,6): „Bet tu, kai meldiesi, eik į savo kambarį, užsidaryk duris ir meldkis savo Tėvui, kuris yra paslaptyje; ir tavo Tėvas, matantis paslaptyje, atlygins tau viešai“, puikiai atspindi kontempliatyvių vienuolių gyvenimo esmę.