Konstantinopolio III susirinkimas, vykęs 680–681 m., yra vienas iš esminių ankstyvosios krikščionybės įvykių, padėjusių galutinai išspręsti kristologinius ginčus ir sustiprinti Bažnyčios doktriną.
Susirinkimas vyko nuo 680 m. lapkričio 7 d. iki 681 m. rugsėjo 16 d. Konstantinopolyje, Bizantijos imperijos sostinėje. Posėdžiai greičiausiai buvo rengiami imperatoriaus rūmuose, vadinamojoje Trulo salėje (dėl kupolo formos stogo), todėl susirinkimas kartais vadinamas „Trulo sinodas“. Konstantinopolis tuo metu buvo kultūros ir religijos centras, apsuptas didingų bažnyčių, tokių kaip Šventoji Sofija, o jo uoste šurmuliavo prekeiviai iš viso Viduržemio jūros regiono.
Originalo kalba (graikų) susirinkimas vadinamas Τρίτη Σύνοδος τῆς Κωνσταντινουπόλεως („Trečiasis Konstantinopolio sinodas“). Šiuolaikinėje istoriografijoje jis žinomas kaip „Konstantinopolio III susirinkimas“ arba „Trečiasis Konstantinopolio susirinkimas“. Krikščionių tradicijoje jis vadinamas „Šeštuoju ekumeniniu susirinkimu“, sekant po Konstantinopolio II (553 m.). Alternatyviai, dėl posėdžių vietos jis kartais vadinamas „Pirmuoju Trulo susirinkimu“, nors šis terminas dažniau taikomas vėlesniam 692 m. sinodui.
Susirinkime dalyvavo apie 170 vyskupų, atstovavusių tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčioms, nors Rytų vyskupai sudarė daugumą. Svarbiausi dalyviai:
- Konstantinas IV, Bizantijos imperatorius, sušaukęs susirinkimą, siekdamas religinės ir politinės vienybės.
- Jurgis I, Konstantinopolio patriarchas, vadovavęs daugeliui posėdžių.
- Popiežius Agatonas, kurio legatai (atstovai) dalyvavo susirinkime, nes pats popiežius dėl sveikatos negalėjo atvykti.
- Maksimas Išpažinėjas (netiesiogiai), kurio teologinės idėjos apie Kristaus valias turėjo didelę įtaką, nors jis pats jau buvo miręs 662 m.
- Rytų patriarchai, įskaitant Antiochijos ir Jeruzalės vyskupus, bei Vakarų atstovai.
Įdomus faktas: Imperatorius Konstantinas IV, pravardžiuojamas „Pogonatas“ („barzdotasis“), asmeniškai dalyvavo posėdžiuose, demonstruodamas retą imperatoriaus įsitraukimą į teologines diskusijas. Jo motyvas buvo ne tik religinis, bet ir politinis – jis siekė sustiprinti imperiją prieš arabų invazijas.
Pagrindinis susirinkimo klausimas buvo monoteliizmo erezija, teigusi, kad Kristus turi dvi prigimtis (dieviškąją ir žmogiškąją), bet tik vieną valią (dieviškąją). Ši doktrina, kilusi kaip kompromisas tarp chalkedoniečių ir monofizitų, buvo politiškai remiama ankstesnių imperatorių, bet teologiškai prieštaringa. Kiti nagrinėti klausimai:
- Chalkedono doktrinos patvirtinimas: Susirinkimas siekė įtvirtinti Chalkedono (451 m.) mokymą apie dvi Kristaus prigimtis.
- Monoteliizmo šalininkų pasmerkimas: Ypatingai buvo kritikuojami buvę patriarchai, tokie kaip Sergijus I ir popiežius Honorijus I.
- Bažnyčios vienybės stiprinimas: Susirinkimas turėjo sumažinti įtampas tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių.
Diskusijos buvo intensyvios, ypač dėl popiežiaus Honorijaus I laiškų, kurie atrodė remiantys monoteliizmą. Susirinkimo dokumentai užfiksuoja 18 posėdžių, kuriuose vyskupai citavo Šventąjį Raštą, Bažnyčios tėvus ir netgi Maksimo Išpažinėjo raštus.
Susirinkimo sprendimai buvo aiškūs ir turėjo ilgalaikį poveikį:
- Monoteliizmo pasmerkimas: Patvirtinta, kad Kristus turi dvi valias – dieviškąją ir žmogiškąją – kurios veikia harmoningai. Monoteliizmas buvo paskelbtas erezija.
- Dviejų valių doktrina: Susirinkimas suformulavo, kad Kristaus žmogiškoji valia laisvai paklūsta dieviškajai, išlaikydama Chalkedono dvasią.
- Pasmerktieji: Monoteliizmo šalininkai, įskaitant patriarchą Sergijų I, Pirą, Paulių II, popiežių Honorijų I ir kitus, buvo anatemuoti.
- Doktrininis laiškas: Susirinkimas išleido dekretą, patvirtinantį ortodoksinę kristologiją, kuris buvo išsiųstas visoms Bažnyčioms.
Sprendimai buvo patvirtinti imperatoriaus ir popiežiaus legatų, o dokumentai išplatinti per imperiją, stiprinant Bažnyčios vienybę.
Konstantinopolio III susirinkimas turėjo reikšmingą poveikį:
- Doktrininis stabilumas: Dviejų valių doktrina užbaigė pagrindinius kristologinius ginčus, įtvirtindama Chalkedono palikimą.
- Rytų ir Vakarų vienybė: Susirinkimas laikinai sumažino įtampas tarp Konstantinopolio ir Romos, nes popiežius Agatonas ir jo legatai pritarė sprendimams.
- Monoteliizmo pabaiga: Nors kai kurios monoteliizmo atšakos išliko (pvz., maronitų bendruomenėje), erezija prarado įtaką.
- Maksimo Išpažinėjo palikimas: Jo mokymas apie dvi valias buvo pripažintas kaip ortodoksinis, o jis pats vėliau kanonizuotas.
Tačiau pasmerkimas popiežiaus Honorijaus I sukėlė ilgalaikes diskusijas apie popiežiaus neklystamumą, ypač vėlesnėse teologinėse polemikose tarp katalikų ir ortodoksų.
Citatos ir istorijos
- Susirinkimo dekretas: „Mes skelbiame, kad Kristuje yra dvi natūralios valios ir du natūralūs veiksmai, neatskiriamai, nepasikeičiant, nesuskirstomai, nesumaišomai.“ Ši formuluotė atspindi precizišką teologinį darbą.
- Maksimo Išpažinėjo žodžiai: „Kristaus žmogiškoji valia seka dieviškąja, bet ne iš būtinybės, o iš laisvo pasirinkimo.“ Nors Maksimas nedalyvavo, jo raštai buvo plačiai cituojami.
- Istorija apie Konstantiną IV: Pasak kronikų, imperatorius taip įsitraukė į diskusijas, kad kartą pats vedė posėdį, klausinėdamas vyskupų apie Šventojo Rašto ištraukas. Jo barzda, dėl kurios jis buvo pravardžiuojamas, tapo Konstantinopolio menininkų karikatūrų objektu.
- Popiežiaus Honorijaus pasmerkimas buvo toks šokiruojantis, kad, anot vieno šaltinio, Romos legatai bandė slapta suredaguoti susirinkimo protokolus, bet buvo sugauti. Šis epizodas tapo paskalų objektu Konstantinopolyje.