Konstantinopolio I susirinkimas, įvykęs 381 m., yra vienas reikšmingiausių ankstyvosios krikščionybės įvykių, padėjusių įtvirtinti pagrindines doktrinas ir formuoti Bažnyčios tapatybę.
Susirinkimas vyko 381 m. Konstantinopolyje, tuometinėje Romos imperijos sostinėje, kurią imperatorius Konstantinas Didysis buvo pavertęs krikščionybės centru. Tikslus laikas nėra užfiksuotas, tačiau istorikai mano, kad jis truko kelis mėnesius, greičiausiai nuo gegužės iki liepos. Konstantinopolis, įsikūręs prie Bosforo sąsiaurio, buvo ne tik politinis, bet ir religinis centras, pulsuojantis įvairove – čia susitiko Rytų ir Vakarų kultūros, o gatvėse aidėjo graikų, lotynų ir sirų kalbos.
Originalo kalba (graikų) susirinkimas vadinamas Σύνοδος τῆς Κωνσταντινουπόλεως („Konstantinopolio sinodas“). Šiuolaikinėje istoriografijoje jis dažniausiai įvardijamas kaip „Pirmasis Konstantinopolio susirinkimas“ arba „Konstantinopolio I susirinkimas“, siekiant atskirti jį nuo vėlesnių susirinkimų tame pačiame mieste. Kai kuriose tradicijose jis vadinamas „Antruoju ekumeniniu susirinkimu“, nes sekė po Nikėjos I susirinkimo (325 m.). Alternatyviai, ypač Rytų ortodoksų tekstuose, jis kartais vadinamas „Tikėjimo susirinkimu“, pabrėžiant jo indėlį į Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo formulavimą.
Susirinkime dalyvavo apie 150 vyskupų, daugiausia iš Rytų Bažnyčios, nes Vakarų Bažnyčia buvo mažiau atstovaujama dėl kelionių sunkumų ir politinių neramumų. Svarbiausi dalyviai:
- Grigalius Nazianzietis, Konstantinopolio vyskupas, žinomas kaip vienas iš „kapadokiečių tėvų“, kurio iškalba ir teologinės įžvalgos darė įtaką diskusijoms.
- Grigalius Nysietis ir Bazilijus Didysis (pastarasis mirė prieš susirinkimą, bet jo idėjos buvo gyvos per jo sekėjus), kurie formavo Trejybės doktriną.
- Meletijus Antiochietis, Antiochijos vyskupas, pirmininkavęs susirinkimo pradžiai.
- Imperatorius Teodosijus I, kuris sušaukė susirinkimą, siekdamas vienyti Bažnyčią ir imperiją po arijonizmo krizės.
Įdomus faktas: Grigalius Nazianzietis, nors ir buvo iškilus teologas, susirinkime susidūrė su pasipriešinimu dėl savo vyskupo posto teisėtumo. Nusivylęs intrigomis, jis galiausiai atsistatydino, palikdamas Konstantinopolį, bet prieš tai paliko ugningą kalbą, kurią vėliau istorikai vadino „teologine poezija“.
Susirinkimas sprendė kelis esminius klausimus:
- Arijonizmo likvidavimas: Po Nikėjos susirinkimo (325 m.) arijonizmas, teigęs, kad Jėzus Kristus nėra lygus Dievui Tėvui, vis dar turėjo pasekėjų. Susirinkimas siekė galutinai įtvirtinti Nikėjos tikėjimą.
- Šventosios Dvasios dieviškumo patvirtinimas: Kai kurie teologai (vadinamieji „pneumatomachai“) abejojo Šventosios Dvasios dieviškumu. Susirinkimas aiškiai apibrėžė Trejybės doktriną.
- Nikėjos tikėjimo išpažinimo peržiūra: Buvo suformuluotas Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis, naudojamas iki šiol daugelyje krikščionių Bažnyčių.
- Bažnyčios organizaciniai klausimai: Susirinkimas nustatė vyskupijų hierarchiją, suteikdamas Konstantinopoliui garbingą vietą po Romos.
Diskusijos buvo intensyvios, nes arijonizmo šalininkai ir kitos grupės, tokios kaip makedoniečiai, atkakliai gynė savo pozicijas. Grigalius Nazianzietis savo rašuose užsimena apie „triukšmingas ginčų audras“, kurios kartais priminė labiau turgų nei šventą susirinkimą.
Susirinkimo sprendimai buvo esminiai:
- Tikėjimo išpažinimas: Patvirtintas Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis, aiškiai teigiantis, kad Sūnus yra „vienos esybės su Tėvu“ ir kad Šventoji Dvasia yra dieviška, „Viešpats ir Gyvybės Davėjas“.
- Arijonizmo pasmerkimas: Arijonizmas ir kitos erezijos, įskaitant pneumatomachų mokymą, buvo oficialiai pasmerktos.
- Kanons: Priimta septyni kanonai, reguliuojantys Bažnyčios hierarchiją. Pavyzdžiui, 3-iasis kanonas paskelbė Konstantinopolio vyskupą antru pagal svarbą po Romos, kas vėliau sukėlė įtampą su Roma ir Aleksandrija.
- Bažnyčios vienybės stiprinimas: Imperatorius Teodosijus I po susirinkimo išleido ediktą, įtvirtinantį ortodoksinį tikėjimą kaip oficialią imperijos religiją.
Sprendimai buvo išplatinti per imperiją, o Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis tapo liturginiu standartu, naudojamu per krikštus ir Eucharistijas.
Konstantinopolio I susirinkimas turėjo ilgalaikį poveikį:
- Doktrininė aiškumas: Trejybės doktrina buvo galutinai suformuluota, tapdama krikščionybės pagrindu.
- Konstantinopolio iškilimas: Miestas įtvirtintas kaip Rytų Bažnyčios centras, kas ilgainiui sustiprino jo konkurenciją su Roma.
- Bažnyčios ir valstybės sąjunga: Teodosijaus I vaidmuo parodė, kaip glaudžiai Bažnyčia ir imperija bendradarbiaus ateityje.
- Liturginis palikimas: Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis iki šiol yra pagrindinis krikščionių tikėjimo išraiškos tekstas.
Tačiau sprendimai taip pat sukėlė įtampą. Konstantinopolio pirmenybė erzino Aleksandriją ir Romą, o arijonizmo šalininkai, nors ir nugalėti, dar kurį laiką kėlė neramumus, ypač tarp germanų genčių.
Citatos ir istorijos
- Grigaliaus Nazianziečio kalba: „O Trejybe, mano sielos šviesa, kaip galiu išreikšti tavo paslaptį? Tėvas, Sūnus ir Dvasia – viena esybė, bet trys asmenys!“ (iš jo Teologinių kalbų). Ši citata atspindi jo poetinį Trejybės aiškinimą, kuris paveikė susirinkimo diskusijas.
- Teodosijaus I ediktas: „Visi imperijos tautos turi laikytis tikėjimo, kurį apaštalas Petras perdavė romėnams ir kurį dabar išpažįsta Damazas Romoje ir Petras Aleksandrijoje.“ Šis tekstas, paskelbtas po susirinkimo, pabrėžė ortodoksinio tikėjimo svarbą.
- Istorija apie Grigalių: Grigalius Nazianzietis, atvykęs į Konstantinopolį 379 m., rado miestą apimtą arijonizmo. Jo pamokslai mažoje Anastasijos bažnyčioje traukė minias, o žmonės, pasak legendos, verkdavo klausydami jo žodžių apie Trejybę. Susirinkime jo iškalba buvo lemiama, tačiau politinės intrigos privertė jį palikti vyskupo sostą.
- Anekdotas apie Teodosijų: Imperatorius Teodosijus I, nors ir buvo susirinkimo globėjas, kartą pats vos nesuklupo teologinėje diskusijoje su arijonizmo šalininku. Pasak istoriko Sozomeno, Teodosijus, supratęs savo ribotumą, nusprendė patikėti doktrinos klausimus vyskupams, sakydamas: „Aš valdau kardą, o jūs – tiesą.“