Konstancos susirinkimas, vykęs 1414–1418 m., yra vienas dramatiškiausių ir reikšmingiausių viduramžių Bažnyčios įvykių, užbaigęs Didžiąją Vakarų schizmą ir padėjęs pagrindą Bažnyčios reformoms.
Susirinkimas vyko nuo 1414 m. lapkričio 5 d. iki 1418 m. balandžio 22 d. Konstancoje, tuometinėje Šventosios Romos imperijos teritorijoje (dabartinėje Vokietijoje, prie Bodeno ežero). Posėdžiai vyko Konstancos katedroje (Münster) ir gretimuose rūmuose. Konstanca buvo pasirinkta dėl savo neutralios padėties ir patogumo – miestas buvo netoli Alpių, lengvai pasiekiamas iš Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos. XV a. Konstanca buvo klestintis prekybos centras, kurio gatvės susirinkimo metu prisipildė tūkstančių dvasininkų, karalių pasiuntinių ir net artistų, pavertusių miestą tikru viduramžių „kongresų centru“.
Originalo kalba (lotynų) susirinkimas vadinamas Concilium Constanciense („Konstancos susirinkimas“). Šiuolaikinėje istoriografijoje jis žinomas kaip „Konstancos susirinkimas“ arba „Konstancos sinodas“. Katalikų tradicijoje jis laikomas „Šešioliktuoju ekumeniniu susirinkimu“. Alternatyviai, kai kuriuose šaltiniuose jis vadinamas „Schizmos pabaigos susirinkimu“ arba „Reformų susirinkimu“, pabrėžiant jo tikslą užbaigti Bažnyčios skilimą ir spręsti vidaus problemas.
Susirinkime dalyvavo tūkstančiai žmonių: apie 600 vyskupų, kardinolų, abatų, teologų ir pasaulietinių lyderių, įskaitant karalių atstovus. Svarbiausi dalyviai:
- Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, Šventosios Romos imperijos valdovas, sušaukęs susirinkimą ir aktyviai vadovavęs jo darbui.
- Popiežius Jonas XXIII (antipopiežius), kuris tikėjosi sustiprinti savo poziciją, bet buvo nušalintas.
- Žanas Žersonas, Paryžiaus universiteto teologas, vienas pagrindinių reformų šalininkų.
- Pjetras d’Ailji, kardinolas ir teologas, propagavęs koncilijarinę teoriją, teigiančią, kad susirinkimas turi aukštesnį autoritetą už popiežių.
- Jan Hus, čekų reformatorius, pakviestas ginti savo idėjų, bet nuteistas ir sudegintas kaip eretikas.
- Kiti antipopiežiai (Grigalius XII ir Benediktas XIII) arba jų atstovai, taip pat įvairių šalių karalių pasiuntiniai.
Įdomus faktas: Konstancoje buvo įvesta unikali balsavimo sistema „pagal tautas“ (Italija, Prancūzija, Vokietija, Anglija, vėliau Ispanija), kad būtų išvengta vienos šalies dominavimo. Tai buvo tarsi ankstyvasis „tarptautinio kongreso“ modelis, o mieste veikė net laikini bankai ir viešnamiai, aptarnaujantys atvykėlius.
Susirinkimas sprendė tris pagrindinius klausimus, žinomus kaip „tres causae“:
- Didžiosios Vakarų schizmos užbaigimas: Nuo 1378 m. Bažnyčia buvo padalinta tarp dviejų, vėliau trijų popiežių (Romoje, Avinjone ir Pizoje). Susirinkimas siekė atkurti vieną popiežių.
- Bažnyčios reformos: Buvo aptariama dvasininkų korupcija, simonija, nepotizmas ir kitos administracinės problemos.
- Erezijų pasmerkimas: Ypatingai buvo nagrinėtos Jano Huso ir Jono Viklifo idėjos, laikomos eretiškomis dėl jų kritikos Bažnyčios turtams ir hierarchijai.
Diskusijos buvo intensyvios, ypač dėl koncilijarinės teorijos, teigiančios, kad susirinkimas gali nušalinti popiežių. Jonas XXIII, supratęs, kad praranda paramą, pabėgo iš Konstancos persirengęs, bet buvo sučiuptas ir nušalintas. Huso teismas tapo vienu tragiškiausių susirinkimo epizodų, nes jis atsisakė atsižadėti savo įsitikinimų.
Susirinkimo sprendimai buvo monumentalūs:
- Schizmos užbaigimas:
- Jonas XXIII buvo nušalintas 1415 m.
- Grigalius XII atsistatydino savo noru.
- Benediktas XIII buvo paskelbtas eretiku ir nušalintas.
- 1417 m. išrinktas naujas popiežius Martynas V, atkūręs Bažnyčios vienybę.
- Dekretai dėl reformų: Priimti dekretas Haec Sancta (1415 m.), teigiantis susirinkimo aukštesnį autoritetą, ir Frequens (1417 m.), įpareigojantis reguliariai rengti susirinkimus. Tačiau reformos buvo ribotos dėl pasipriešinimo.
- Erezijų pasmerkimas:
- Janas Hus buvo pripažintas eretiku ir sudegintas ant laužo 1415 m.
- Jono Viklifo mokymas pasmerktas po mirties, jo kūnas vėliau ekshumuotas ir sudegintas.
- Kiti klausimai: Aptartas kryžiaus žygis prieš osmanus, tačiau jis nebuvo įgyvendintas.
Sprendimai buvo išplatinti per Bažnyčią, o Martyno V išrinkimas pažymėjo naują Bažnyčios erą.
Konstancos susirinkimas turėjo ilgalaikį poveikį:
- Schizmos pabaiga: Bažnyčia vėl turėjo vieną popiežių, atkurdama autoritetą, tačiau koncilijarinė teorija liko kontroversiška ir vėliau buvo atmesta.
- Husitų sukilimas: Jano Huso egzekucija Čekijoje sukėlė husitų karus (1419–1434 m.), kurie destabilizavo regioną.
- Reformų ribotumas: Nors buvo priimti reformų dekretus, popiežiai vengė jų įgyvendinti, kas prisidėjo prie vėlesnės Reformacijos.
- Bažnyčios centralizacija: Martyno V valdymas sustiprino popiežiaus autoritetą, tačiau susirinkimo idėjos apie kolektyvinį valdymą paveikė vėlesnes diskusijas.
Citatos ir istorijos
- Dekretas Haec Sancta: „Šis šventas susirinkimas, atstovaujantis visuotinei Bažnyčiai, turi aukščiausią autoritetą, tiesiogiai gautą iš Kristaus.“ Ši citata atspindi koncilijarinės teorijos drąsą.
- Jano Huso žodžiai: „Aš mieliau mirsiu, nei išduosiu tiesą,“ – tariamai pasakė Husas prieš egzekuciją, įkvėpdamas savo sekėjus.
- Istorija apie Zigmantą: Imperatorius Zigmantas, siekdamas parodyti savo įtaką, asmeniškai lydėjo Joną XXIII atgal į Konstancą po jo pabėgimo. Pasak kronikų, jis juokavo, kad „popiežius geriau atrodo su kepure, o ne su kareivio apsiaustu“.
- Susirinkimo metu Konstancoje klestėjo turgus, kur prekeiviai pardavinėjo „šventus medalionus“ ir net „Huso raštų kopijas“, nepaisydami jų pasmerkimo. Vietiniai juokavo, kad miestas tapo „didžiausia Europos mugė“.