„Kojotas – Amerikos indėnų velnias“ yra iš esmės neteisingas ir atspindi gilų kultūrinį nesusipratimą, kilusį iš bandymo pritaikyti vakarietišką, krikščionišką gėrio ir blogio dualizmo sampratą itin sudėtingai ir daugialypei vietinių Amerikos tautų mitologijai. Kojotas nėra velnias. Jis yra archetipinis triksteris (angl. trickster) – galingas, chaotiškas ir nenuspėjamas personažas, kuris vienu metu gali būti ir kūrėjas, ir naikintojas, ir kultūros herojus, ir kvailys. Jis yra ne absoliutaus blogio, o pačios gyvenimo prigimties, su visa jos netvarka, humoru ir prieštaravimais, įsikūnijimas.
Kojoto figūra yra viena labiausiai paplitusių visoje Šiaurės Amerikoje, jo istorijos pasakojamos daugybėje genčių, pradedant navahais (Diné) ir apačiais pietvakariuose, baigiant lygumų tautomis, tokiomis kaip lakotai ir šajenai, bei Kalifornijos ir Ramiojo vandenyno pakrantės gentimis. Nors konkrečios istorijos skiriasi, pagrindinis Kojoto charakteris išlieka stebėtinai panašus. Jis dažnai veikia kaip pagalbininkas aukštesniajam Kūrėjui arba net pats yra vienas iš pasaulio kūrėjų. Daugelyje mitų būtent Kojotas atlieka esminius darbus: pavagia ugnį iš dievų ir atiduoda ją žmonėms, išdėlioja žvaigždes danguje (dažnai netvarkingai, išmesdamas jas iš maišo), pavadina gyvūnus arba išmoko žmones svarbių įgūdžių, tokių kaip medžioklė ar žemdirbystė. Šiame, kultūros herojaus, vaidmenyje jis yra neabejotinai teigiama jėga.
Tačiau Kojotas turi ir kitą, visiškai priešingą pusę. Jis yra neįtikėtinai godus, gašlus, tuščiagarbis, pavydus ir tingus. Daugybė istorijų pasakoja apie jo nesėkmes, kurias sukelia būtent šios ydos. Klasikinėse triksterio pasakose Kojotas bando apgauti kitus, bet galiausiai visada apgautas lieka pats. Pavyzdžiui, vienoje plačiai paplitusioje istorijoje Kojotas, norėdamas pasirodyti galingesnis nei yra, bando skristi kaip paukščiai, tačiau visada nukrenta ir subyra į gabalus, iš kurių vėliau vėl stebuklingai susirenka. Kitoje pasakoje jis įžeidžia didelį akmenį, pavogdamas iš jo apklotą, o vėliau, persekiojamas riedančio akmens, yra sutraiškomas. Šios istorijos yra komiškos ir dažnai groteskiškos, tačiau jos turi gilią socialinę ir moralinę funkciją.
Būtent per šias nesėkmes Kojotas atlieka savo svarbiausią, mokytojo, vaidmenį. Jis yra neigiamo pavyzdžio herojus. Klausydami istorijų apie tai, kaip Kojotas kenčia dėl savo godumo ar arogancijos, genties vaikai ir suaugusieji mokosi apie socialinių normų svarbą, apie pagarbos, saiko ir bendruomeniškumo būtinybę. Kojotas savo veiksmais parodo, kas nutinka, kai peržengiamos ribos. Jis yra gyvas įrodymas, kad nevaldomos aistros ir egoizmas veda į pražūtį. Todėl jo chaotiškumas yra ne destruktyvus, o kūrybiškas – jis padeda apibrėžti ir palaikyti tvarką visuomenėje. Jis yra amoralus, o ne nemoralus – tai reiškia, kad jis veikia už gėrio ir blogio ribų, o jo veiksmai vertinami pagal pasekmes, o ne pagal pirminį ketinimą.
Misinterpretacija, pavertusi Kojotą velniu, atsirado su pirmaisiais europiečių kolonistais ir misionieriais. Susidūrę su figūra, kuri buvo asocijuojama su chaosu, apgaule, nevaržomu seksualumu ir socialinių normų laužymu, jie matė tik vieną įmanomą atitikmenį savo pasaulėžiūroje – Šėtoną. Jiems buvo nesuvokiama, kad dieviška būtybė gali būti ir šventa, ir juokinga, ir didinga, ir žema. Jie nesuprato triksterio archetipo, kuris yra gyvybiškai svarbus daugelyje pasaulio kultūrų, bet beveik neegzistuoja monoteistinėse religijose. Jie matė tik stabmeldystę ir piktosios dvasios garbinimą.
Kojotas yra kur kas sudėtingesnė ir fundamentalesnė figūra nei velnias. Jis yra kosmogoninė jėga, atspindinti pasaulio dvilypumą ir nenuspėjamumą. Jis yra kultūrinis mokytojas, kuris per humorą ir katastrofą perteikia giliausias tiesas apie žmogaus prigimtį ir visuomenės struktūrą. Kaltinti jį velniškumu reiškia ignoruoti tūkstantmetes vietinių Amerikos tautų tradicijas ir primesti svetimą, ribotą pasaulėvaizdį. Kojotas yra ne pragaro valdovas, o amžinas klajūnas, kurio pėdsakais žemėje atsirado ir tvarka, ir netvarka – viskas, kas sudaro patį gyvenimą.