Kimaris, taip pat žinomas alternatyviais vardais Cimeris, Cimejes ir Cimeries, yra demoniška figūra, kurios kilmė ir charakteris yra aiškiai apibrėžti Europos okultizmo pavelde. Jis nėra senovės Artimųjų Rytų ar kitos senosios kultūros demonas, o specifinis Renesanso ir vėlesnių laikų magiškųjų knygų, arba grimuarų, kūrinys. Jo įvaizdis, kaip galingo markizo, raito ant juodo arklio ir valdančio Afriką, yra vienas iš įsimintiniausių visoje sistemintoje demonologijoje.
Pagrindinis ir detaliausias šaltinis, aprašantis Kimarį, yra XVII amžiaus grimuaras „Mažesnysis Saliamono raktas“ (Lemegeton), ypač jo pirmoji dalis „Ars Goetia“ („Goetijos menas“). Čia Kimaris yra įvardijamas kaip šešiasdešimt šeštoji pragaro dvasia. Skirtingai nuo daugelio kitų demonų, vaizduojamų kaip groteskiškos pabaisos, Kimario aprašymas yra stebėtinai kilnus. Jis pristatomas ne kaip monstras, o kaip „narsus karys, raitas ant gero juodo arklio“. Šis riteriškas, beveik herojiškas, įvaizdis atspindi feodalinės Europos idealus, kurie buvo projektuojami net į pragaro hierarchijos struktūrą, kur demonai turi grafų, markizų ir kunigaikščių titulus.
Pagal „Ars Goetia“, Kimario galios yra dvejopos ir labai specifinės. Pirma, jis yra žinių mokytojas. Teigiama, kad jis gali padaryti žmogų išmanančiu klasikinius laisvuosius menus – gramatiką, logiką ir retoriką. Tai atspindi Renesanso epochos intelektualinius siekius, kur šios disciplinos buvo laikomos aukščiausio išsilavinimo pagrindu. Antra, jo galios apima materialųjį pasaulį: jis geba atrasti prarastus ar paslėptus daiktus ir lobius. Ši savybė pavertė jį ypač patraukliu ceremonialinės magijos praktikams, kurie siekė ne tik dvasinio nušvitimo, bet ir apčiuopiamos naudos.
Ryškiausias Kimario atributas yra jo valdžia. Grimuaruose teigiama, kad jis yra „visų dvasių, esančių Afrikos dalyse, valdovas“. Šis teiginys yra ne tiek geografinis, kiek simbolinis to meto europocentristinio pasaulėvaizdžio atspindys. Naujųjų laikų aušroje Europa matė Afriką kaip paslaptingą, laukinį ir mažai ištirtą „tamsųjį žemyną“. Priskirti demonui valdžią šio žemyno dvasioms buvo būdas įtraukti nežinomas pasaulio dalis į pažįstamą antgamtinę sistemą ir kartu pabrėžti jo galią, valdančią tai, kas yra tolima ir egzotiška.
Vardo „Kimaris“ kilmė yra ne mažiau intriguojanti ir greičiausiai siejasi su klasikine antika. Dauguma tyrinėtojų mano, kad vardas yra kilęs iš mitinės kimerų tautos (graikiškai Κιμμέριοι, Kimmérioi), kurią savo „Odisėjoje“ aprašė Homeras. Pasak Homero, kimerai gyveno pačiame pasaulio pakraštyje, amžinoje tamsoje ir migloje, kur niekada neprasiskverbdavo saulės spinduliai. Ši asociacija su tamsa, paslaptimi ir atokia, neištirta vieta puikiai dera su demono, valdančio tolimąją Afriką ir galinčio atskleisti tai, kas paslėpta, įvaizdžiu. Grimuarų autoriai, dažnai buvę išsilavinę ir studijavę klasikinius tekstus, tikėtina, sąmoningai pasiskolino šį vardą, siekdami suteikti savo sukurtai būtybei paslaptingumo ir istorinio gilumo aurą.
Kimaris yra Europos okultinės tradicijos, o ne senovės mitologijos, figūra. Jis yra šešiasdešimt šeštoji „Ars Goetia“ dvasia, galingas markizas, vadovaujantis dvidešimčiai pragaro legionų. Jo įvaizdis – kilnus karys ant juodo arklio – atspindi feodalinės eros idealus, o jo galios, susijusios su klasikiniu išsilavinimu ir lobių paieška, atskleidžia Renesanso magų intelektualinius interesus. Kimario, kaip Afrikos valdovo, titulas atspindi to meto geografinį ir kultūrinį pasaulio matymą, paverčiant jį viena įdomesnių ir savitesnių figūrų sudėtingame demonologijos panteone.