Katarsis (graikų k. κάθαρσις, katharsis – „apsivalymas“) – tai emocinis ir dvasinis išsilaisvinimas, kurį patiriame per meną, dramą ar intensyvų išgyvenimą. Aristotelis savo „Poetikoje“ katarsį apibūdino kaip tragedijos poveikį: stebėdami herojų kančias, žiūrovai išgyvena gailestį ir baimę, o per šias emocijas „apsivalo“, tarsi paleisdami savo vidinius konfliktus. Katarsis yra ne tik estetinis, bet ir psichologinis reiškinys – jis leidžia žmogui susidurti su savo jausmais, juos išreikšti ir rasti ramybę. Pavyzdžiui, verksmas per liūdną filmą gali atnešti netikėtą palengvėjimą, tarsi išlaisvinant užspaustą skausmą.
Katarsis krikščionybėje gali būti siejamas su sielos apsivalymu ir atgaila. Viduramžių teologai, tokie kaip Tomas Akvinietis, pabrėždavo, kad žmogaus emocijos, paveiktos nuodėmės, dažnai tampa chaotiškos, o tikrasis apsivalymas pasiekiamas per Dievo malonę. Katarsis per meną ar išgyvenimą gali būti matomas kaip žingsnis link dvasinio atsinaujinimo – išgyvendami gailestį ar baimę, žmonės gali suvokti savo ribotumą ir atsiverti atgailai. Pavyzdžiui, stebint kryžiaus kelio dramą, tikintysis gali išgyventi katarsį, kuris skatina gilesnį susitaikymą su Dievu, atspindėdamas krikščionišką išganymo ir atpirkimo idėją.
Katarsio sąvoka giliai įsišaknijusi ne tik senovės graikų filosofijoje, bet ir įvairiose religijose. Krikščionybėje katarsis dažnai siejamas su atgaila ir išpažintimi. Šventasis Augustinas rašė apie sielos apsivalymą per maldą ir atgailą, kurią galima interpretuoti kaip religinį katarsio pavyzdį. Išpažintys, atliekamos kunigui, leidžia išreikšti savo nuodėmes ir gauti atleidimą, taip patirdami emocinį ir dvasinį palengvėjimą – katarsį. Šis apsivalymas, aprašytas ir Biblijoje, yra kelias į dvasinį augimą ir artėjimą prie Dievo.Panašių sąvokų randame ir kitose religijose. Pavyzdžiui, islame, atgaila (tawbah) yra svarbus aspektas, siekiant dvasinio grynumo. Atgailaujančio musulmono apsivalymas nuo nuodėmių yra panašus į krikščionišką katarsį, atnešdamas ramybę ir artumą su Dievu. Daugelis religinių ritualų, tokių kaip malda, meditacija ar pasninkas, gali sukelti katarsį, išlaisvindami žmogų nuo emocinės įtampos ir skatindami dvasinį augimą. Šie ritualai padeda išreikšti savo jausmus Dievui ir gauti palaiminimą. Tad katarsis religijose nėra tik filosofinė sąvoka, bet ir svarbus dvasinio gyvenimo elementas, vedantis link Dievo ir vidinės ramybės. Ši vidinė kelionė, apsivalymas nuo nuodėmių ir emocinės įtampos, yra esminis religinio gyvenimo aspektas.