Katarsis (graikų k. κάθαρσις, katharsis – „apsivalymas“) – tai emocinis ir dvasinis išsilaisvinimas, kurį patiriame per meną, dramą ar intensyvų išgyvenimą. Aristotelis savo „Poetikoje“ katarsį apibūdino kaip tragedijos poveikį: stebėdami herojų kančias, žiūrovai išgyvena gailestį ir baimę, o per šias emocijas „apsivalo“, tarsi paleisdami savo vidinius konfliktus. Katarsis yra ne tik estetinis, bet ir psichologinis reiškinys – jis leidžia žmogui susidurti su savo jausmais, juos išreikšti ir rasti ramybę. Pavyzdžiui, verksmas per liūdną filmą gali atnešti netikėtą palengvėjimą, tarsi išlaisvinant užspaustą skausmą.
Katarsis krikščionybėje gali būti siejamas su sielos apsivalymu ir atgaila. Viduramžių teologai, tokie kaip Tomas Akvinietis, pabrėždavo, kad žmogaus emocijos, paveiktos nuodėmės, dažnai tampa chaotiškos, o tikrasis apsivalymas pasiekiamas per Dievo malonę. Katarsis per meną ar išgyvenimą gali būti matomas kaip žingsnis link dvasinio atsinaujinimo – išgyvendami gailestį ar baimę, žmonės gali suvokti savo ribotumą ir atsiverti atgailai. Pavyzdžiui, stebint kryžiaus kelio dramą, tikintysis gali išgyventi katarsį, kuris skatina gilesnį susitaikymą su Dievu, atspindėdamas krikščionišką išganymo ir atpirkimo idėją.