Katafatizmas – tai teologinis požiūris, pagal kurį apie Dievą ar dieviškumą galima kalbėti teigiamais teiginiais, apibūdinant jo savybes, atributus ar veiksmus, remiantis žmogaus patirtimi ir kalba. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „kataphasis“ (teigimas, patvirtinimas), priešingas apofatizmui, kuris pabrėžia, kad Dievo prigimtis yra nepažini ir apibūdinama per neigimus.
Pagrindinės savybės:
- Teigiami apibūdinimai: Katafatizmas leidžia Dievą aprašyti tokiais terminais kaip „geras“, „galingas“, „teisingas“ ar „meilės kupinas“, remiantis žmogaus supratimu ir Šventaisiais Raštais.
- Žmogiškoji analogija: Dievo savybės aiškinamos per palyginimus su žmogaus patirtimi, pvz., Dievas kaip „tėvas“ ar „karalius“.
- Prieiga per apreiškimą: Katafatizmas dažnai remiasi religiniais tekstais, tradicija ar apreiškimu, kurie atskleidžia Dievo prigimtį.
Istoriniai pavyzdžiai:
- Krikščionybė: Katafatizmas ryškus Biblijos teiginiuose apie Dievą, pvz., „Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:8) ar „Dievas yra visagalis“ (Apreiškimo 19:6). Teologai, tokie kaip Tomas Akvinietis, naudojo katafatinę teologiją, aprašydami Dievo atributus (pvz., gerumas, išmintis).
- Judaizmas: Toros aprašymai apie Jahvę kaip „gailestingą“ ar „teisingą“ (Išėjimo 34:6–7) yra katafatiniai, pabrėžiantys Dievo savybes, suprantamas žmogui.
- Hinduizmas: Dievybės, tokios kaip Višnus ar Šiva, aprašomos per teigiamas savybes (pvz., „Višnus – visatos palaikytojas“), kas rodo katafatinį požiūrį.
- Senovės Graikija: Filosofai, tokie kaip Platonas, aprašydami dieviškąją būtį kaip „tobulą“ ar „amžiną“, taikė katafatinį mąstymą.
Lietuvių pagoniškoje mitologijoje katafatizmas galėjo būti taikomas aprašant dievybes per jų funkcijas, pvz., Perkūnas kaip „griaustinio dievas“ ar Žemyna kaip „derlingumo deivė“. Tačiau dėl ribotų šaltinių sunku tai tiksliai patvirtinti. Krikščionybės laikais katafatizmas dominavo lietuvių religiniame gyvenime per Biblijos mokymus, kur Dievas aprašomas kaip „gailestingas“ ar „visagalis“, ypač liaudies maldose ar pamoksluose. Pavyzdžiui, Aušros Vartų Marijos kaip „gailestingosios motinos“ garbinimas rodo katafatinį požiūrį.
Skirtumai nuo kitų sistemų:
- Apofatizmas: Teigia, kad Dievo prigimtis yra nepažini, todėl apie jį kalbama per neigimus (pvz., „Dievas nėra ribotas“). Katafatizmas ir apofatizmas dažnai papildo vienas kitą teologijoje.
- Eklektika: Jungia skirtingas idėjas, o katafatizmas yra specifinis Dievo aprašymo būdas.
- Triadizmas: Susijęs su trijų dievų garbinimu, o katafatizmas – su Dievo savybių teigimu, nepriklausomai nuo dievų skaičiaus.
Katafatizmas leidžia tikintiesiems ir teologams priartėti prie Dievo per pažįstamus terminus, padeda formuluoti tikėjimą ir kurti religinę praktiką. Jis yra svarbus šventųjų raštų aiškinime, pamoksluose ir liaudies religingume, nes daro dieviškumą suprantamesnį žmogaus protui. Tačiau katafatizmas kartais kritikuojamas už tai, kad riboja Dievo transcendenciją, todėl dažnai derinamas su apofatizmu.