Kantonai – tai laikini, dažnai savavališki vietiniai politiniai darinių dariniai, dažniausiai atsiradę revoliucijų ar pilietinių neramumų metu. Jie dažniausiai reiškėsi kaip vietinės valdžios atskilimas nuo centrinės valdžios, kai tam tikras miestas ar regionas paskelbdavo, jog pats valdys save pagal savus principus. Tai buvo maišto forma, kurioje telkėsi revoliucinės idėjos – laisvė, lygybė, tiesioginė liaudies valdžia.
Vienas garsiausių ir išraiškingiausių kantonų judėjimų kilo 1873 metais Ispanijoje, kai šalyje buvo trumpam paskelbta Pirmoji Ispanijos Respublika. Valstybei neturint tvirtos centrinės valdžios, kai kurie miestai pietuose, ypač Kartachena, Sevilija, Malaga, nusprendė, kad gali tvarkytis patys – paskelbė „laisvuosius kantonus“ (cantones libres).
Kiek anksčiau, panašių savivaldžių darinių buvo susiformavę per 1848 metų revoliucijas Prancūzijoje, Italijoje ir net kai kuriose Vokietijos žemėse. Dažniausiai tai buvo utopinių socialistų, anarchistų, federalistų ar tiesiog vietinių patriotų bandymai išsaugoti laisvę.
Kantonai atsirado kaip atsakas į:
- centrinės valdžios nekompetenciją ar žlugimą,
- žmonių norą turėti tikrą savivaldą,
- revoliucines nuotaikas ir pažadus apie naują visuomenės santvarką,
- anarchistinių ir federalistinių idėjų įtaką, ypač tarp darbininkų, studentų, kariškių.
Žymus anarchistas Michaelis Bakuninas skatino panašius eksperimentus, ragino žmones kurti mažas, savarankiškas bendruomenes be viršvalstybinių struktūrų.
Kartachenos kantonas:
- įvedė savo savivaldą,
- išleido vietinius pinigus,
- telkė savanoriškas karines pajėgas,
- siuntė laivus „eksportuoti revoliucijos“ į kitus miestus,
- atsisakė paklusti nacionalinei valdžiai Madride.
Kai kurie kantonai buvo radikalūs ir bandė perkurti visuomenę – įvesti lygybę, paskirstyti žemę, reguliuoti kainas. Kiti – tiesiog gynė savo regioninius interesus.
Didžioji dauguma kantonų buvo numalšinti ginklu, ypač Ispanijoje 1873–1874 m., kai monarchistai atkūrė karalių valdžią. Kartachenos kantonas išsilaikė beveik pusmetį, tačiau buvo sugriautas artilerijos ugnimi.
Federalistinės ar anarchistinės viltys sudužo į realybės sieną – valstybė, nors ir silpna, vis dar turėjo pakankamai pajėgų sugrąžinti kontrolę.
Kantonų judėjimai tapo simboline laisvės ir savivaldos svajone, o jų žlugimas – realybės patvirtinimu, kad decentralizacija be sutelktos vizijos gali baigtis chaotiškai. Tačiau jie paliko pėdsaką – įkvėpė vėlesnes federalizmo idėjas, libertarinį socializmą, o kai kuriose šalyse (pvz., Šveicarijoje) „kantonas“ tapo ir teisinės administracijos pagrindu, nors čia – be revoliucinio krūvio.
Kartachenos kantono maištininkai taip tikėjo revoliucija, kad su savo laivynu išplaukė užimti kitų uostų – bet kai kuriuos miestus jie tiesiog bombardavo, nes „neprisijungė prie laisvųjų“. Toks „eksportas“ baigėsi tuo, kad net revoliucijai prijaučiantys miestai nusigręžė.