Kaltė – tai vidinis žmogaus suvokimas, kad jis padarė ką nors blogo ar neteisingo – tiek Dievo, tiek kito žmogaus, tiek savo paties atžvilgiu. Krikščioniškoje teologijoje kaltė laikoma nuodėmės pasekme, kuri atskiria žmogų nuo Dievo malonės. Ji gali būti tiek objektyvi (kai pažeidžiamas Dievo įstatymas), tiek subjektyvi (kai žmogus pats jaučia, kad pasielgė blogai).
Kaip vadinama kitomis kalbomis?
- lotyniškai: culpa – dažnai naudojamas kanonų teisėje ir teologijoje
- angliškai: guilt
- vokiškai: Schuld (įdomu, kad šis žodis taip pat reiškia „skola“)
- prancūziškai: culpabilité
- hebrajiškai (Biblijoje): asham – žymi ne tik moralinę, bet ir kultinę kaltę (pvz., reikalaujančią aukos)
- graikiškai (Naujajame Testamente): aitia arba hamartía – „nuodėmė“, bet kartu ir „klydimas“, „nuklydimas nuo tikslo“
Teologiškai, kai žmogus nusideda, jis užsitraukia kaltę prieš Dievą. Tai nėra tik emocinis liūdesys ar sąžinės graužatis – kaltė reiškia nutrauktą bendrystę su Dievu. Tai tarsi dvasinė siena, atskirianti žmogų nuo Kūrėjo, ir būtent dėl šios kaltės žmogus negali patekti į dangų, kol ji nėra atleista.
Katalikų Bažnyčia moko, kad per išpažintį (Atgailos sakramentą) Dievas atleidžia kaltę – tai reiškia, kad žmogaus siela yra sutaikinta su Dievu, ir dvasinis ryšys atkurtas.
Kas vyksta su kalte?
- Jei žmogus išpažįsta nuodėmes nuoširdžiai ir gailisi – kaltė panaikinama.
- Jei nuodėmės neatleidžiamos – kaltė išlieka, ir žmogus lieka dvasiškai nutolęs nuo Dievo.
- Kaltės atleidimas nereiškia bausmės panaikinimo – net ir atleista kaltė gali turėti laikinų pasekmių, už kurias reikia atgailos. Todėl ir egzistuoja skaistykla.
Kaltė turi ir emocinį svorį – ji gali slėgti, varginti, net sukelti ligas. Bet kartu – ji gali būti išgydoma, kai žmogus susitaiko su Dievu ir su savimi. Kaltė nėra blogis savaime – ji yra ženklas, kad žmogus turi sąžinę.
Kaip rašė šv. Augustinas: „Kai sąžinė šaukia, tegul kaltė tampa ne pančiais, bet tiltu į atleidimą.“
Istorijos
- Karalius Dovydas Biblijoje – po svetimavimo su Batšeba ir jos vyro nužudymo, Dovydas giliai išgyveno kaltę. Jis parašė 51 psalmę (Miserere), kurioje nuoširdžiai gailėjosi. Tai vienas žymiausių atgailos tekstų istorijoje.
- Šv. Pranciškus Asyžietis, prieš atsiversdamas, gyveno tuščią, malonumų kupiną gyvenimą. Pajutęs kaltę už tuštybę ir aroganciją, jis atsisakė visko ir ėmė gyventi Evangelijos dvasia – dėl to Bažnyčia jį laiko vienu iš šventumo simbolių.
- Dietrich Bonhoeffer, vokiečių protestantų teologas, nacių režimo laikais rašė apie „pigią malonę“, kai žmonės nori atleidimo be tikro kaltės pripažinimo. Jis pats jautė atsakomybę už tautos nuodėmę ir stojo prieš Hitlerį, net žinodamas, kad gali žūti.
„Sąžinė yra Dievo balsas žmogaus sieloje. Kaltė – tai šio balso aidai.“ – G. K. Chesterton
Citatos
„Kaltė, palikta be atgailos, tampa sunki našta, bet išpažinta – išlaisvina sielą.“ – Anonimas
„Dievas neatmeta nusidėjėlio, kuris žino savo kaltę. Jis priima jį pirmiau nei teisiuosius.“ – Šv. Jonas Auksaburnis