Kabalistai – tai žydų mąstytojai ir mistikai, siekiantys ne paviršutiniškai suprasti Dievo žodį, bet įžvelgti jame paslėptą struktūrą, tvarką ir energiją, kuri jungia visa, kas sukurta. Kabalistas skaito Torą ne tik kaip įsakymų rinkinį, bet kaip kosminį kodą, per kurį Dievas palaiko pasaulį.
Žodis „kabalà“ (hebrajiškai קַבָּלָה, kabalah) reiškia „perėmimas“ arba „tradicija“. Kabalistai teigia gavę seną išmintį, perduotą nuo Mozės laikų, tačiau iš tikrųjų kabala kaip sistema susiformavo XII–XIII amžiuje pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje, o vėliau išplito į Palestiną ir Lenkiją.
Kabalistas siekia ne tik suprasti Dievą, bet tapti Jo bendradarbiu kūrime. Jis mano, kad žmogaus mintys, žodžiai, veiksmai veikia dvasinį pasaulį – gali pakelti arba sugadinti dievišką tvarką.
Viskas sukasi aplink dieviškų vardų, raidžių, skaičių, vardų permutacijų analizę. Jie nekuria naujos religijos – jie gilinasi į tai, kas jau pasakyta, bet ne iki galo suvokta.
Pavyzdžiui, kai įprastas skaitytojas mato sakinį „Dievas kalbėjo Mozei“, kabalistas analizuoja:
– kiek raidžių jame,
– kokia jų skaitinė reikšmė,
– kokie dieviški vardai čia užšifruoti,
– kaip tai rodo dvasinių sferų (sefirot) veikimą.
Dievo medis ir sefirotai
Vienas garsiausių kabalos simbolių – Gyvybės medis (Etz Chaim) – schema, vaizduojanti 10 sefirotų (dieviškų emanacijų), per kurias Dievas teka į pasaulį. Kiekviena jų turi vardą: Chokhmah (išmintis), Binah (supratimas), Chesed (malonė), Gevurah (griežtumas) ir t.t.
Tai ne dievai ar angelai, o savotiški Dievo veikimo „filtrai“. Kabalistas stengiasi suprasti šį srautą ir veikti taip, kad nesudarkytų šios tvarkos, o ją atkurtų – tai vadinama tikkun olam, pasaulio pataisymu.
Ar kabalistai – slaptas judėjimas?
Ne visai. Kabala niekada nebuvo visiškai slapta, bet tradiciniai rabinai ilgai ją laikė pavojinga, jei žmogus neturi tinkamo pasiruošimo. Todėl ilgą laiką kabalistais galėdavo būti tik vyresni nei 40 metų, vedę vyrai, gerai įvaldę Torą ir Talmudą.
Vis dėlto istorijoje būta garsių kabalistų, kurie paliko didžiulį pėdsaką:
– Isaac Luria (XVI a. Safedas) – suformavo klasikinę kabalos doktriną apie Dievo susitraukimą (tzimtzum) ir sielų atgimimą.
– Moses de Leon – tikėtinas Zoharo, svarbiausio kabalistinio veikalo, autorius.
– Abraham Abulafia – siekė vienybės su Dievu per raidžių meditaciją ir kvėpavimą.
XX a. pabaigoje kabala išėjo už žydų bendruomenių ribų – ypač per populiariąją kultūrą (Madonna, Kabbalah Centre ir pan.). Tačiau tradiciniai mokytojai kritikuoja tokį paviršutinišką požiūrį, nes tikroji kabala nėra savipagalbos sistema ar maginė praktika – tai dvasinio atsidavimo ir tylos kelias.
Kabalistai tiki, kad Dievas nėra tolimas, nepasiekiamas subjektas, bet veikiau yra visur esanti, viską persmelkusi jėga, su kuria galima sąveikauti ir bendradarbiauti. Šis bendradarbiavimas pasiekiamas per ypatingą Dievo žodžio – Toros – aiškinimą, kuriame kabalistai mato ne tik moralinius įsakymus, bet ir gilius, paslėptus kosmologinius principus, atskleidžiančius pasaulio kūrimo paslaptis. Jie tiki, kad pasaulis yra gyvas, dinamiškas ir pilnas dieviškos energijos, vadinamos *Ein Sof* (begalinė esybė), kurią galima pajusti ir panaudoti dvasiniam tobulėjimui.Svarbi kabalos sąvoka yra *Tzimtzum* – Dievo savęs apribojimas, kad sukurtų erdvę pasauliui. Tai leidžia suprasti, kad Dievas nėra viską užpildanti, bet leidžia egzistuoti ir kitoms būtybėms. Kabalistai taip pat naudoja sudėtingą simboliką ir metaforas, kad aprašytų dieviškąją realybę, dažnai remdamiesi numerologija ir gematrija (hebrajiškų žodžių skaitmeninėmis vertėmis). Įdomu, kad kai kurie kabalos elementai, kaip antai, gyvybės medis (Etz Chajim), tapo įkvėpimo šaltiniu ir kitoms dvasinėms tradicijoms.Vienas iš įdomesnių kabalos aspektų – siekis perprasti Dievo vardus ir jų galią. Tikima, kad tinkamas šių vardų naudojimas gali atverti kelią į dieviškąją energiją ir sukelti stebuklus. Tačiau svarbu pažymėti, kad kabala nėra paprasta sistema, o reikalauja gilių studijų ir dvasinio pasirengimo. Ji nėra skirta paviršutiniškam tyrinėjimui, o reikalauja atsidavimo ir sąmoningumo. Kabalos tikslas – ne tik suprasti Dievą, bet ir tapti panašiam į Jį, realizuojant savo dieviškąjį potencialą. Tikėjimas ir praktika yra neatsiejama kabalos dalis, siekiant dvasinio tobulėjimo ir artimesnio ryšio su Dievu.