Platono dialogas „Timajas“ yra vienas iš reikšmingiausių antikos filosofijos kūrinių, kuriame aptariama visatos kilmė, struktūra ir žmogaus vieta joje. Viena iš įsimintiniausių šio veikalo idėjų yra laiko apibrėžimas kaip „judantis amžinybės atvaizdas“ (kinēton tina eikona aiōnos). Ši frazė, išsakyta Timajaus veikėjo, atspindi Platono bandymą suderinti amžinybės – nekintamos, tobulos būsenos – ir laiko, kaip kintamo, žmogiškojo pasaulio atributo, santykį.
„Timajuje“ Platonas per savo veikėją Timają aiškina, kad laikas yra sukurtas dieviškojo demiurgo, kuris formavo kosmosą pagal tobulą idėjų pasaulio modelį. Amžinybė, anot Platono, priklauso idėjų pasauliui – nekintamai, amžinai būčiai, kuri egzistuoja anapus fizinio pasaulio ribų. Tačiau fizinis pasaulis, būdamas netobulas, negali tiesiogiai parodyti šios amžinybės. Todėl demiurgas sukūrė laiką kaip „judantį amžinybės atvaizdą“, kuris imituoja amžinybės pastovumą per ciklišką dangaus kūnų judėjimą. Platonas rašo: „Laikas gimė kartu su dangumi, kad, gimę kartu, jie ir išnyktų kartu, jei kada ateitų jų išnykimo metas; jis buvo sukurtas pagal amžinosios būties modelį, kaip judantis amžinybės atvaizdas“ (Timajas, 37d–e). Ši mintis pabrėžia, kad laikas yra tarsi šešėlis, atspindintis amžinybės tobulumą, bet išreikštas per kintamumą – planetų, žvaigždžių ir saulės judėjimą, kurie žymi dienas, mėnesius ir metus.
Religinėje perspektyvoje Platono idėja apie laiką kaip amžinybės atvaizdą turi sąsajų su įvairiomis tradicijomis. Krikščionybėje, paveiktoje Platono filosofijos per neoplatonizmą, amžinybė siejama su Dievu, kuris egzistuoja už laiko ribų. Pavyzdžiui, Psalmėse sakoma: „Prieš gimstant kalnams, prieš tau sukuriant žemę ir pasaulį, nuo amžinybės iki amžinybės tu esi Dievas“ (Ps 90, 2). Ši citata atspindi Platono idėją apie amžinybę kaip nekintamą būseną, kurią laikas tik netobulai atspindi. IV a. krikščionių teologas Augustinas, stipriai paveiktas Platono, savo „Išpažinimuose“ teigė, kad Dievas mato laiką kaip vieną akimirką, o žmogaus patirtis yra fragmentiška, tarsi judantis atspindys. Induizme laiko cikliškumas, išreikštas per kalpas (kosminius ciklus), taip pat primena Platono idėją, kur laikas yra amžinybės atspindys, išreikštas per gamtos ir dieviškosios tvarkos ritmus. Pavyzdžiui, „Bhagavadgytoje“ Krišna sako: „Aš esu laikas, amžinas ir nesunaikinamas, kuris viską neša“ (10:33), pabrėždamas laiko kaip dieviškosios tvarkos dalies svarbą.
Filosofiškai „judantis amžinybės atvaizdas“ kelia klausimų apie laiko ir būties santykį. Platonas skiria idėjų pasaulį, kuris yra amžinas ir nekintamas, nuo juslinio pasaulio, kuriame laikas matuojamas pokyčiais. Ši idėja paveikė vėlesnius filosofus, tokius kaip Plotinas, kuris III a. neoplatonizme teigė, kad laikas yra sielos judėjimas, bandantis imituoti amžinybės pilnatvę. XVII a. Baruchas Spinoza, nors ir atmetė Platono dualizmą, perėmė idėją apie laiko ir amžinybės skirtumą, teigdamas, kad žmogaus protas gali suvokti amžinybę per intelektualinį suvokimą. Unikalus istorinis pavyzdys: Aristotelis, Platono mokinys, kritikavo mokytojo požiūrį, teigdamas, kad laikas yra ne atvaizdas, o „judėjimo skaičius pagal anksčiau ir vėliau“ (Fizika, 219b). Tačiau net Aristotelio apibrėžimas išlaiko Platono cikliškumo idėją, nes laikas siejamas su dangaus kūnų judėjimu, kuris yra periodiškas ir imituoja amžinybės pastovumą.
Kosmologiniame kontekste Platono „judantis amžinybės atvaizdas“ yra stebėtinai modernus. Jo idėja, kad laikas susijęs su dangaus kūnų judėjimu, atspindi senovės graikų astronominius stebėjimus, kurie matė planetų orbitas kaip tvarkos simbolį. Pavyzdžiui, Platono aprašytas demiurgas sukuria „didįjį metus“ – ciklą, kai visos planetos grįžta į pradinę padėtį, simbolizuodamos amžinybę. Ši idėja turi paralelių šiuolaikinėje kosmologijoje, kur laikas matuojamas per visatos plėtimosi ritmus ar kosminio spinduliavimo foną. Įdomus faktas: Platono „Timajas“ įkvėpė renesanso astronomą Johannesą Keplerį, kuris savo „Pasaulio harmonijoje“ bandė rasti matematinius dėsnius, atspindinčius dieviškąją tvarką, panašiai kaip Platono demiurgas formavo kosmosą pagal amžinybės modelį.
Kultūriniame kontekste „judančio amžinybės atvaizdo“ idėja atsispindi mene ir literatūroje, kur laikas vaizduojamas kaip cikliškas ir kartu siejamas su amžinybe. Pavyzdžiui, Elioto poemoje „Keturios kvartetos“ laikas aprašomas kaip „permainų ir pastovumo modelis“, atkartojantis Platono idėją apie laiko ir amžinybės santykį. Vizualiame mene, tokiame kaip Salvadoro Dalí paveikslas „Laikrodžių minkštumas“, išbandomos laiko ribos, vaizduojant jį kaip lankstų, tačiau vis tiek susietą su amžinybės idėja. Praktinis pavyzdys: įsivaizduokime žmogų, stebintį saulėtekį kiekvieną rytą. Šis pasikartojantis ritualas tampa tarsi „judantis amžinybės atvaizdas“, nes saulės judėjimas yra cikliškas, bet kartu primena apie amžiną gamtos tvarką.