Tarp apokrifinių Senajam Testamentui artimų tekstų yra viena ypatinga knyga, kuri pasaulį matuoja ne pranašystėmis, ne poetiniais regėjimais, bet laiku. Tai Jubiliejų knyga – vadinama ir „Mažąja Pradžios knyga“, parašyta maždaug II a. pr. Kr., tikriausiai hebrajiškai, bet išlikusi visumoje tik etiopiškai (Ge’ez kalba).
Ši knyga – tai Pradžios ir Išėjimo knygų perpasakojimas, bet su visiškai kitu požiūriu: visa istorija pateikiama ne kaip laisvas pasakojimas, o kaip dangaus užrašų kronika, išdėstyta griežta laiko struktūra – pagal jubiliejus (t. y. 49 metų ciklus). Laikas čia ne tekėjimas, o tvarka. Istorija – ne žmonių atsitiktinumų grandinė, bet iš anksto surašytas planas.
„Visi Dievo darbai buvo užrašyti nuo pat pradžių, net ir tai, kas dar neįvyko.“
(Jub. 1:26)
Angelas – dažnai laikomas vienu iš „Dievo veido angelų“ – nurodo Mozei ant Sinajaus kalno visą pasaulio istoriją nuo Adomo iki Mozės laikų, padalytą tiksliais skaičiavimais. Kiekvienas įvykis turi savo jubiliejų, savaitę, metus. Pavyzdžiui:
Adomas sukurtas 1-ųjų metų 1-ą dieną 1-o jubiliejaus.
- Nuodėmė įvyksta 8-ąjį pirmojo savaitės metų rytą.
- Tvanas – 1307 m.
- Abraomas gimsta 1876 m.
Knyga išsiskiria matematine pasaulėžiūra, kur laikas – šventas, o viskas turi savo vietą.
„Ir Dievas sukūrė septynias dangų tvirtoves, kiekviena jų turi paskirtį, ir jos sukurtos jubiliejų ir savaičių pagrindu.“
(Jub. 2:2)
Kodėl tai svarbu?
Pirmiausia – Jubiliejų knyga rodo, kad Bibliją galima matyti ne tik kaip pasakojimą ar įstatymą, bet kaip kosminį kalendorių. Ji byloja, kad nuodėmė yra ritmų sulaužymas, o šventumas – atitiktis dieviškai tvarkai. Todėl ji pabrėžia:
- Šabą – kaip amžiną dangaus ritmą.
- Aukas – kaip prigimtinius, dar prieš Įstatymą egzistavusius dėsnius.
- Sandorą – kaip sutartį, įrašytą ne tik širdyje, bet ir laiko struktūroje.
Tai reiškia, kad žmogaus paklydimai nėra tik moraliniai – jie išmuša visą kosminį laikrodį. Ir atgaila – tai grįžimas ne tik į tiesą, bet ir į laiką.
Citatos ir ypatybės
„Ir Dievas pasakė: ‘Pažvelk, Moze, visa, kas buvo, ir visa, kas bus, yra parašyta Mano knygoje nuo pirmos savaitės iki paskutiniųjų dienų.’“
(Jub. 1:29)
„Jis davė šventuosius metus nuo pat pradžių – septynias dienas per savaitę, septynis metus iki atleidimo, septynis kartus septynis iki jubiliejaus. Tokiu būdu laikosi dangus, žemė ir apačia.“
(Jub. 6:29–30)
„Abraomas šventė Paschą dar prieš duodant Įstatymą, nes Dievas atskleidė jam laikus, kuriuos danguje laikė angelas Metatronas.“
(Jub. 18:17)
Metatronas čia – mistinė būtybė, viena iš aukščiausių dangaus jėgų, atsakinga už kalendoriaus slėpinį. Toks motyvas artimas vėlyvesnei kabalai.
Kodėl ši knyga neįėjo į Bibliją?
Kadangi Jubiliejų knyga remiasi labai griežta kalendorine schema, ji susikirto su vėliau dominuojančia rabiniška mėnulio kalendorine sistema. Kumrano bendruomenė ją laikė autoritetinga, nes ten buvo stiprus 365 dienų Saulės kalendoriaus šalininkų sparnas. Kai judaizmas perėjo prie kitokio laiko skaičiavimo, ši knyga neteko vietos oficialiame kanone.
Krikščionybė irgi jos nepritaikė – per daug struktūriškai griežta, per mažai Kristaus figūros. Tačiau Etiopijos bažnyčia ją įtraukė į savo šventą Raštą, kaip ir Enocho knygą.