Jansenizmas – XVII–XVIII a. Romos katalikų bažnyčioje kilęs prieštaringas teologinis judėjimas, siekęs grąžinti griežtą šv. Augustino mokymą apie malonę ir predestinaciją. Pavadintas pagal olandų teologą Kornelijų Janseną, šis judėjimas pabrėžė žmogaus nuodėmingumą ir būtinybę Dievo malonei, bet buvo pasmerktas kaip erezija dėl pernelyg artimų protestantizmo idėjų. Jansenizmas ne tik formavo teologines diskusijas, bet ir turėjo politinį bei kultūrinį poveikį, ypač Prancūzijoje. Šis straipsnis apžvelgia jansenizmo apibrėžimą, jo istoriją, santykį su Dievu ir Bažnyčia bei svarbias mintis, atspindinčias jo dvasią.
Jansenizmas – tai katalikų reformų judėjimas, pabrėžiantis šv. Augustino mokymą apie prigimtinį žmogaus nuodėmingumą, laisvos valios ribotumą ir Dievo malonės būtinybę išganymui. Anot jansenistų, po Adomo nuopuolio žmogaus valia yra taip paveikta nuodėmės, kad be „veiksmingos malonės“ (gratia efficax) jis negali nei vykdyti Dievo įsakymų, nei siekti gėrio. Ši malonė, jų manymu, yra nenugalima, bet suteikiama tik išrinktiesiems, panašiai kaip kalvinizmo predestinacijos doktrinoje.
Jansenizmas taip pat pasižymėjo moraliniu griežtumu, ragindamas dažnai nepriimti sakramentų, ypač Komunijos, nebent žmogus būtų visiškai pasirengęs dvasiškai. Judėjimas kritikavo Bažnyčios praktikas, ypač jėzuitų mokymą apie laisvą valią (molinizmą), laikydamas jį pernelyg optimistišku ir artimu pelagianizmo erezijai, kuri teigė, kad žmogus gali būti išganytas be Dievo malonės.
Jansenizmas prasidėjo 1640 m., kai po Kornelijaus Janseno (1585–1638) mirties buvo išleista jo knyga Augustinus. Šis trijų tomų veikalas gynė šv. Augustino mokymą apie malonę, kritikavo pelagianizmą ir molinizmą bei teigė, kad žmogaus valia be Dievo įsikišimo yra bejėgė. Knyga sukėlė audringas diskusijas, nes jos idėjos buvo laikomos pernelyg artimomis protestantizmo, ypač kalvinizmo, doktrinoms.
Judėjimas įsitvirtino Prancūzijoje, ypač Port-Royalio vienuolyne, kuris tapo jansenizmo centru. Tokios asmenybės kaip Antoine’as Arnauld’as, Blaise’as Pascalis ir vienuolyno abatės, pavyzdžiui, Angélique Arnauld, gynė jansenizmo idėjas. Pascalio Provincialiniai laiškai (1656–1657) satyriškai kritikavo jėzuitų moralinę teologiją, populiarindami jansenizmo poziciją.
Bažnyčia reagavo griežtai: 1653 m. popiežius Inocentas X bulėje Cum occasione pasmerkė penkias Janseno tezės apie malonę kaip eretiškas. Jansenistai teigė, kad šios tezės neatspindi Augustinus turinio, ir taikė „pagarbaus tylėjimo“ strategiją, vengdami tiesioginio pasipriešinimo. Vėliau, 1713 m., popiežius Klemensas XI bulėje Unigenitus pasmerkė 101 Pasquier Quesnelio tezę, galutinai susiedamas jansenizmą su erezija.
XVIII a. jansenizmas susiliejo su politinėmis kovomis, ypač galikanizmu, kuris siekė riboti popiežiaus įtaką Prancūzijos Bažnyčiai. Jansenistai priešinosi Liudvikui XIV ir jėzuitams, o 1709 m. karalius įsakė sunaikinti Port-Royalio vienuolyną. XIX a. jansenizmas išblėso, ypač po Pirmojo Vatikano susirinkimo (1870), kuris įtvirtino popiežiaus neklystamumą, tačiau jo idėjos paveikė vėlesnius katalikų reformų judėjimus.
Santykis su Dievu
Jansenizmo Dievo samprata buvo griežta ir pabrėžė Jo absoliučią valdžią bei malonės būtinybę. Anot jansenistų, Dievas yra vienintelis išganymo šaltinis, o žmogus, paveiktas prigimtinės nuodėmės, yra visiškai priklausomas nuo Jo valios. Ši teologija, įkvėpta šv. Augustino, pabrėžė predestinaciją – Dievas iš anksto nusprendžia, kas bus išganytas, o žmogaus pastangos be malonės yra bevaisės.
Jansenistų santykis su Bažnyčia buvo dvilypis. Jie laikė save ištikimais katalikais, siekiančiais reformuoti Bažnyčią iš vidaus, tačiau jų kritika jėzuitų mokymui ir atsisakymas visiškai priimti popiežiaus sprendimus lėmė konfliktą. Jansenistai, tokie kaip Arnauld’as, teigė, kad Bažnyčia klysta, pernelyg pabrėždama žmogaus laisvą valią, ir ragino grįžti prie griežtesnės Augustino doktrinos. Jų „pagarbaus tylėjimo“ politika buvo bandymas išlaikyti lojalumą Bažnyčiai, bet kartu išsaugoti savo įsitikinimus.
Religijos atžvilgiu jansenizmas buvo dvasingumo forma, pabrėžianti asmens atsakomybę, moralinį griežtumą ir dažnai asketišką gyvenimą. Port-Royalio vienuolynas tapo intelektualiniu centru, kuriame buvo verčiama Biblija, kuriami teologiniai veikalai ir ugdomas gilus tikėjimas. Vis dėlto jų griežtumas, pavyzdžiui, raginimas retai priimti Komuniją, buvo laikomas pernelyg pesimistiniu ir sukėlė įtarimų dėl protestantizmo įtakos.
Žymios citatos
Jansenizmo citatos dažnai atspindi šv. Augustino įtaką ir griežtą požiūrį į malonę. Kadangi judėjimas buvo kolektyvinis, citatos priskiriamos ne tik Jansenui, bet ir jo sekėjams:
- „Be veiksmingos Dievo malonės žmogus yra tik nuodėmės vergas.“
(Kornelijus Jansenas, Augustinus, 1640)
Ši mintis pabrėžia jansenizmo požiūrį, kad žmogaus valia yra bejėgė be dieviško įsikišimo. - „Tikroji religija yra ne žmogaus pastangos, o Dievo malonės dovana.“
(Antoine’as Arnauld’as, Apologie pour Jansenius, 1644)
Arnauld’as gina jansenizmo akcentą ant Dievo iniciatyvos išganyme. - „Jėzuitų moralė yra pelagianizmo atgimimas, maskuojamas katalikybės vardu.“
(Blaise’as Pascalis, Provincialiniai laiškai, 1656)
Pascalio satyra atskleidžia jansenistų kritiką jėzuitų mokymui apie laisvą valią. - „Dievas nusprendžia, kam suteikti savo malonę, ir žmogus negali to pakeisti.“
(Priskiriama Pasquier Quesnelui, Réflexions morales, 1692)
Ši mintis atspindi jansenizmo predestinacijos doktriną, pasmerktą bulėje Unigenitus.
Jansenizmas, nors ir pasmerktas kaip erezija, paliko pėdsaką katalikų teologijoje ir reformų judėjimuose. Jo akcentas ant moralinio griežtumo ir asmens atsakomybės paveikė XIX–XX a. katalikų dvasingumą, o kai kurios idėjos, pavyzdžiui, vernakuliarios kalbos naudojimas liturgijoje, rado atgarsį po Vatikano II susirinkimo. Socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip X, jansenizmo temos kartais iškyla diskutuojant apie malonės ir laisvos valios santykį, ypač tarp tų, kurie ieško gilesnio tikėjimo pagrindimo.
Jansenizmo istorija moko, kad net prieštaringos idėjos gali paskatinti gilesnį Bažnyčios savęs tyrimą. Judėjimo kova su autoritetu ir jo atsidavimas Augustino teologijai kviečia mus svarstyti, kaip suderinti Dievo malonę su žmogaus atsakomybe, išliekant ištikimais tikėjimui.