Inkredulitas (lot. incredulitas) yra teologinis terminas, nusakantis netikėjimą Dievu ar tuo, ką Dievas yra apreikšęs, kai žmogui ta tiesa buvo pateikta aiškiai, bet jis ją sąmoningai atmeta. Šis žodis retai vartojamas kasdienėje kalboje, bet teologijoje – tai svarbi sąvoka, ypač kalbant apie tikėjimo dorybę ir jos priešingybes.
Lietuviškai šis terminas kartais verčiamas kaip netikėjimas, tikėjimo atmetimas, dvasinis atšalimas, bet tikslesnis vertimas būtų inkredulitas, kad išlaikytume ryšį su tarptautine teologine tradicija ir neprarastume termino specifikos.
Tarptautinėje teologinėje literatūroje ir Bažnyčios dokumentuose šis terminas dažniausiai sutinkamas šiomis formomis:
- Incredulitas (lotyniškai)
- Incredulity (angliškai)
- Incrédulité (prancūziškai)
- Incredulità (itališkai)
- Incredulidad (ispaniškai)
- Unglaube (vokiškai, tačiau tai apima ir abejojimą)
Lotyniškas terminas incredulitas reiškia ne tik „netikėjimą“, bet dažnai – įsišaknijusį, valingą atsisakymą tikėti, kai asmuo turi pakankamai žinių ar malonės, kad galėtų tikėti.
Inkredulitas nėra paprasta abejonė. Tai sąmoningas ir valingas atsisakymas tikėti tuo, ką Dievas apreiškė. Tomas Akvinietis skiria dvi rūšis netikėjimo:
- Netikėjimas iš nežinojimo (infidelitas): kai žmogus nėra girdėjęs Evangelijos ar negavo pakankamos malonės. Tai nėra kaltė.
- Netikėjimas iš valios atsisakymo (incredulitas): kai žmogus žino, bet sąmoningai atmeta.
Inkredulitas – tai moralinė nuostata, kai žmogus ne tik abejoja, bet vidumi nepriima Dievo autoriteto, kartais iš puikybės, kartais iš maišto. Tai gali būti ir šaltas abejingumas, kai asmuo ignoruoja tiesą, kad nereikėtų keisti gyvenimo.
Ar inkredulitas yra nuodėmė?
Taip, Katalikų Bažnyčios katekizme (p. 2089) inkredulitas įvardijamas kaip tikėjimo dorybės nuodėmė. Tai viena iš trijų pagrindinių priešingybių tikėjimui:
- Abejojimas (dubium)
- Netikėjimas / inkredulitas (incredulitas)
- Erezija, apostazija, schizma
Inkredulitas ypač laikomas sunkia dvasine problema tada, kai kyla iš maišto: ne tiesiog nežinojimo, o sąmoningo atsisakymo klausyti Dievo.
Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: „Kas netiki, tas jau pasmerktas“ (Jn 3,18). Tačiau reikia suprasti, kad čia netikėjimas neatsiranda iš nesupratimo, o iš širdies užsisklendimo. Kita vertus, Jėzus leidžia suprasti, kad žmogaus netikėjimą galima įveikti – „Tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui“ (Mk 9,24) yra tikras priešnuodis inkredulitui.
Apaštalas Paulius rašė, kad žydai nepriėmė Kristaus iš netikėjimo, bet Dievas tai panaudos jų išgelbėjimui – net inkredulitas gali būti Dievo plano dalis. Tad net ir ši nuodėmė nėra galutinė, kol žmogus gyvas.
Inkredulitas šiandien pasireiškia įvairiai:
- Protingas ciniškumas: „Aš žinau, kas sako Bažnyčia, bet tai ne man.“
- Aktyvus priešiškumas: pasipriešinimas krikščioniškam mokymui, dažnai su moraliniu pagrindu – „Bažnyčia per daug reikalauja, todėl atmetu jos Dievą.“
- Dvasinė puikybė: kai žmogus mano, kad jo protas ar etika aukščiau už apreiškimą.
- Širdies šaltumas: neigiama vidinė laikysena, kai asmuo nebenori būti atviras tiesai.
Inkredulito priešingybė – ne aklas tikėjimas
Inkredulitas dažnai painiojamas su laisve manyti. Tačiau krikščionybė nesiekia aklo tikėjimo. Tikėjimas nėra nesąmoningas paklusimas – tai valios, proto ir malonės sintezė, atsakas į Dievo kvietimą. Todėl priešingybė inkredulitui nėra kvailumas, o pasitikėjimas tam, kuris nusipelno tikėjimo.
Inkredulitas turi ir egzistencinę dimensiją. Filosofas Blaise’as Pascalis rašė: „Nei tikėjimas, nei netikėjimas nėra loginis įrodymas, tai širdies pasirinkimas“. Širdis, kuri nustojo ieškoti, tampa inkredulito auka.
Filosofas Kierkegaardas sakė, kad tikėjimas – tai šuolis į gelmę, o inkredulitas – tai gyvenimas ant kranto, žiūrint į bedugnę ir nenorint net įžengti. Tačiau tik tas, kuris žengia, pažįsta Dievą kaip gyvą.
Inkredulitas – tai daugiau nei tiesiog netikėjimas. Tai valios veiksmas, kuriuo žmogus nusprendžia neatsiliepti į Dievo kvietimą. Tai nėra būtinas likimas – tai laikina, bet pavojinga būsena, iš kurios galima atsiversti. Ir kartais tereikia vieno tylaus šauksmo: „Padėk mano netikėjimui“.