Vien mintis apie tai skamba kaip provokacija: žmogus, kuris nevalgo metų metais – ir išgyvena. Jokio maisto, jokio vandens. Ne vienu metu, ne per kokį pasninką, o nuolatos. Tokį reiškinį vadina inedija (lot. inedia – „nevalgymas“). Ir tai ne dieta, ne asketinis eksperimentas. Tai – dvasinės kilmės būsena, kurią kai kurie mistikai išgyveno kaip Dievo valios ženklą.
Inedija – tai reiškinys, kai žmogus išgyvena be fizinio maisto, kartais net be skysčių. Svarbu atskirti: tai ne badas, ne bado streikas ir ne organizmo „užsiblokavimas“. Tie, kurie išgyveno inediją, dažnai patirdavo vizijas, maldos ekstazes, jų kūnas tarsi pereidavo į kitą režimą. Jie nesižavėjo savimi, nebandė reklamuotis. Jie paprasčiausiai negėrė ir nevalgė, bet gyveno – ir dažnai gyveno ilgai.
Bažnyčia į šiuos atvejus žiūrėdavo atsargiai, bet kai kuriais atvejais – pagarbiai. Ne visi inedijos atvejai laikyti antgamtiniais: kai kurie buvo atmesti kaip psichologiniai ar apgaulingi. Tačiau kai kurie – kaip Teresa Neumann – liko nepaaiškinami iki šiol.
Teresa Neumann: gyva be maisto 36 metus
Teresa Neumann (1898–1962), gyvenusi mažame Bavarijos miestelyje Konersreuthe, buvo paprasta vokietė. Pirma pasaulinio karo metais susižeidė stuburą, tapo prikaustyta prie lovos, o vėliau – visiškai nematanti. Ir tada, per šv. Trejybės sekmadienį 1926 m., atsitiko tai, kas stebino ne tik jos artimuosius, bet ir medikus: ji staiga praregėjo, o kartu pradėjo patirti mistines ekstazes – Kristaus kančios vizijas, kurios lydėdavo ją kiekvieną penktadienį.
Netrukus atsirado ir stigmos – kraujuojančios žaizdos ant kaktos, rankų, kojų, šono. Bet tai dar ne viskas. Nuo 1927 m. Teresa visiškai nustojo valgyti ir gerti. Ji gyveno 36 metus tik priimdama Eucharistiją – o medikai, kurie ją stebėjo, niekaip negalėjo paaiškinti, kaip tai įmanoma.
Ji pati apie tai kalbėjo kukliai. Ji nesistengė įtikinti. Ji sakė tik viena: „Mano siela gyva iš Jo. Tai – ne aš.“
Inedija religijoje: ne viena Teresė
Teresa Neumann – ne vienintelė. Štai keletas kitų mistikų, kuriems priskiriama inedija:
- Šv. Nikolajus iš Flüe (Šveicarija, XV a.) – gyveno 20 metų be maisto, tik su Eucharistija. Jis buvo vedęs vyras, šešių vaikų tėvas, tapęs atsiskyrėliu. Jo atveju vyskupai patys siunčiau medikus tikrinti – nieko paaiškinti nepavyko.
- Marthe Robin (Prancūzija, XX a.) – paralizuota mistikė, kuri taip pat nevalgė ir negėrė 50 metų, bet nuolat patirdavo Kristaus kančios ekstazes.
- Catalina Rivas (Bolivija, XX–XXI a.) – jos atveju inedija nėra nuolatinė, bet ji liudija apie ilgas atkarpas be jokio maisto, išskyrus Komuniją, lydimas vizijų.
Teologijoje dažnai kalbama apie tai, kad Eucharistija yra „dvasinis maistas“. Mistikai, išgyvenę inediją, tarsi įkūnija šią tiesą pačiu kūnu. Jų organizmas nustoja veikti pagal fizines taisykles ir pradeda funkcionuoti pagal sakramentinę logiką. Ar tai galima patikrinti laboratorijoje? Ne. Bet ar galima atmesti? Ne taip greitai.
Bažnyčia šiuos reiškinius vertina atsargiai. Niekada neskuba skelbti stebuklo. Bet kai dešimtmečiais žmogus gyvena be maisto, nėra išsekęs, nebadauja, nekovoja su savimi – tada lieka klausimas, į kurį mokslas neturi atsakymo: iš ko žmogus gyvena, jei ne iš duonos?
Inedija primena pažadą. Kad žmogus gali būti perkeistas iš vidaus. Kad fizinis alkis – ne vienintelis gyvenimo variklis. Kad kūnas, kai tampa Dievo buveine, gali paklusti dvasios įstatymui. Gal tai – maža užuomina apie prisikėlusį kūną, kuris nebepriklauso nuo biologijos, bet nuo malonės.