Ikonizmas – tai religinė ar kultūrinė praktika, kai dievybės, šventos esybės ar dvasiniai simboliai vaizduojami materialiais atvaizdais, tokiais kaip statulos, paveikslai, ikonos ar skulptūros. Šie atvaizdai laikomi šventais, simbolizuojančiais dieviškumą, ir naudojami garbinimo, meditacijos ar apeigų metu. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „eikōn“ (atvaizdas, ikona), reiškiančio vizualų šventojo aspekto atspindį.
Pagrindinės savybės:
- Šventų atvaizdų kūrimas: Ikonizmas apima dievybių ar šventų figūrų vaizdavimą antropomorfiniu (žmogišku), zoomorfiniu (gyvūno) ar simboliniu pavidalu.
- Dvasinė funkcija: Atvaizdai nėra garbinami kaip patys dievai, o veikiau laikomi jų simboliais ar tarpininkais, padedančiais tikintiesiems užmegzti ryšį su dieviškumu.
- Apeigų svarba: Ikonos ar statulos naudojamos maldose, aukojimuose ar meditacijoje, stiprinant dvasinį ryšį.
Istoriniai pavyzdžiai:
- Krikščionybė: Stačiatikių ir katalikų tradicijose ikonos (pvz., Jėzaus, Marijos paveikslai) yra šventi atvaizdai, naudojami garbinimui ir kaip dvasinės kontempliacijos priemonė.
- Hinduizmas: Dievybės (pvz., Višnu, Šiva, Kali) vaizduojamos spalvingomis statulomis ar paveikslais, kurie puošiami per šventes ir naudojami šventyklų apeigose.
- Senovės Graikija ir Roma: Antropomorfinės dievų statulos (pvz., Dzeuso statula Olimpijoje ar Jupiterio atvaizdai) buvo garbinimo centrai šventyklose.
- Budizmas: Budos statulos ar atvaizdai, ypač vėlesnėse tradicijose, naudojami kaip meditacijos ir pagarbos objektai, simbolizuojantys nušvitimą.
Lietuvių pagoniškoje religijoje ikonizmas nebuvo labai išplitęs dėl ribotų rašytinių šaltinių ir anikonizmo tendencijų (pvz., šventų akmenų ar medžių garbinimo). Vis dėlto kai kurios dievybės, pvz., Perkūnas ar Žemyna, galėjo būti vaizduojamos paprastais drožiniais ar simboliais (pvz., ugnies ar ąžuolo motyvais). Po krikščionybės įvedimo ikonizmas įsitvirtino per krikščioniškas ikonas, ypač Marijos paveikslus (pvz., Aušros Vartų Marija), kurie tapo svarbūs liaudies religingumui.
Skirtumai nuo kitų sistemų:
- Anikonizmas: Vengia dievybių vaizdavimo, pabrėždama jų dvasinę prigimtį (pvz., judaizmas, islamas).
- Idolatrija: Ikonizmas skiriasi nuo idolatrijos, nes atvaizdai nėra laikomi pačiais dievais, o tik jų simboliais; idolatrija dažnai kritikuojama kaip atvaizdų garbinimas.
- Panteizmas ar panenteizmas: Šios sistemos gali naudoti ikonizmą, jei dievybė vaizduojama kaip visatos dalis, bet ikonizmas yra specifinė atvaizdų kūrimo praktika.
Ikonizmas leidžia tikintiesiems vizualiai ir emociškai užmegzti ryšį su dieviškumu, padeda sutelkti dėmesį per apeigas ir sustiprina religinę tapatybę. Kultūriškai jis skatino meno raidą, pvz., bizantiškas ikonas, hinduistų šventyklų skulptūras ar renesanso religinius paveikslus. Tačiau ikonizmas kartais sukeldavo ginčų, pvz., Bizantijos ikonoklazmo laikotarpiu (VIII–IX a.), kai atvaizdų garbinimas buvo kritikuojamas.