Iftaras – tai vakarinis valgymas, kuriuo musulmonai nutraukia kasdienį pasninką per Ramadano mėnesį. Per visą Ramadaną tikintieji nuo aušros iki saulėlydžio susilaiko nuo maisto, gėrimų, rūkymo ir intymių santykių, o iftaras žymi pasninko pabaigą kiekvieną dieną. Tai ne tik fizinio alkio numalšinimas, bet ir dvasinė pertraukos akimirka, kurios metu žmogus dėkoja Dievui, pasidalija maistu ir džiaugiasi bendryste.
Tradiciškai iftaras pradedamas datule ir vandeniu – taip, kaip darė pranašas Mahometas. Po to valgomas pilnavertis vakarinis patiekalas, kuris priklauso nuo regiono papročių. Arabų kraštuose įprasta valgyti lęšių sriubą, ryžius su mėsa, daržoves, saldumynus. Pietų Azijoje – samosas, pakoros, vaisių salotos, o Turkijoje – duona, sriuba, alyvuogės. Daugelyje šalių prie stalo susirenka visa šeima, o kartais iftaras tampa bendruomeniniu renginiu – organizuojami dideli pasidalyto maisto vakarienės, kviečiami vargšai, keliautojai, nepažįstami.
Iftaras nėra tik valgymas – tai ir laikas maldai. Iškart po saulėlydžio musulmonai meldžiasi, tada valgo, o vėliau susirenka į bendruomeninę vakaro maldą – taraviją. Šis ritmas sujungia kūno ir sielos poreikius – žmogus pasninkavo, kad sustiprėtų dvasiškai, ir valgydamas neturi pasiduoti persivalgymui ar pertekliaus pagundai.
Kai kuriose šalyse iftaras tapo ir kultūrinio gyvenimo dalimi – miestai pasipuošia žibintais, restoranai siūlo iftaro meniu, prekybos centrai organizuoja maisto išdalijimą vargšams. Tačiau kiekvieno tikinčiojo viduje iftaras pirmiausia lieka padėkos ir dvasinio atokvėpio metas, kai kūnas gauna tai, ko jam reikia, o siela nepamiršta, kam visa tai skirta.
Iftaras moko susivaldymo, bendrystės ir dėkingumo. Tai tiltas tarp alkio ir pasitenkinimo, tarp vienatvės ir bendruomenės, tarp žmogaus silpnumo ir Dievo artumo.